Laikas.lt

Meilė yra nenugalima, o meilės istorijų yra pačių įvairiausių. Specialiai Šv. Valentino dienai pateikiame jums 3 skirtingas ir įkvepiančias meilės istorijas.

Tomo ir Ruslano istorija

Tomas ir Ruslanas susipažino internete 2009 m. pavasarį. Tomas tuo metu gyveno Vienoje, o jo būsimas širdies draugas – Vilniuje. Vaikinai apsikeitė keliomis žinutėmis socialiniame tinklalapyje.
„Ruslanas pažadėjo pakviesti mane į pasimatymą, kai tik grįšiu į Lietuvą“, - pasakojo Tomas. Tą kartą viskas taip ir baigėsi.

Kažkur po metų jis parvyko į Vilnių, beje, visai užmiršęs pažintį bei pažadą, ir atsitiktinai vėl socialinėje svetainėje parašė vienam vaikinui. Ko gero, likimas, nes, kaip po to išsiaiškinta, tai buvo tas pats Ruslanas. Tada jie pradėjo susirašinėti ilgais, nuoširdžiais ir, kaip sako Tomas, pusės kilometro laiškais. Susirašinėjimas truko du tris mėnesius. Nors abu vaikinai gyveno Vilniuje, visą tą laiką jie nesusitiko, kol Tomui trūko kantrybė ir jis nusprendė įsitikinti savo laiškais užgimusia meile. Nuo to pirmojo pasimatymo jie taip ir liko kartu.

„Abu buvome nusivylę prieš tai turėtais santykiais, ir tik susitikus buvo aišku, kad turime būti kartu. Žodžiu, kaip Ruslanas sako, viskas kaip pasakoj“, - laiminga meilės istorija dalijasi dabar Vengrijoje gyvenantis ir per atstumą su savo antrąja puse draugaujantis Tomas. Pora susitinka bent kartą per du mėnesius. Apsiprasti su tokia situacija jiems buvo nelengva, bet liko nedaug, nes jau vasarą vaikinai planuoja apsigyventi kartu. Ir tai daryti planuoja bet kur tik ne Lietuvoje.

Juokaudamas Tomas sako, kad jiems, būnant viešumoje drauge su Ruslanu, ant kaktų parašyta – gėjai, nors nieko tokio jie ir nedaro. Iki šiol vaikinai prisimena, kaip buvo gera pirmą kartą drauge išvykus savaitgaliui į užsienį. Tai buvo Berlynas, kur viešumoje galėjo laikytis su savo mylimu žmogumi už rankų ir nesijausti dėl to blogai, nepatogiai. Tada jaunuoliai ir suprato, kad jiems nelabai patinka Lietuvoje.

Tomas, paklaustas apie santuoką, sako, kad šis žodis tegul ir lieka „tradicinės“ šeimos reliktu, tačiau jis norėtų sudaryti civilinę partnerystę. „Čia visai ne dėl to, kad norime sugriauti kieno nors moralę, tiesiog tas žmogus yra mano pati tikriausia šeima ir aš noriu su juo dalintis ne tik savo širdimi, bet ir pinigine. Vien iš teisinių ir finansinių perspektyvų homoseksualioms poroms yra valstybės reikalingas pripažinimas“, - atviravo Tomas.

Vaikinas pridūrė, kad kaip tik gavo iš Lietuvos didžiulę dėžę nuo mylimojo, kurios jis neleido atplėšti iki Šv. Valentino dienos. Tomas prisimena ir pirmąją įsimylėjėlių šventę kartu, kai jam 7 val. ryto paskambino Ruslanas ir paprašė prieiti prie lango. Ten jis laukė apačioje sušalęs su milžinišku užrašu „Be My Valentine“. Ruslano iškrėstus čiūdus, Tomas sako, galima pasakoti iki nukritimo, bet tuo pačiu priduria, kad ne dovanos svarbiausia, o pastangos, dėmesys bei žinojimas, kad esi kitam žmogui vienintelis ir reikalingas.

Upės ir Mykolo istorija

Mykolas su Upe susitiko būdami 12-os, kai mokytoja juos pasodino į vieną suolą. Mykolas buvo iš tų, kuriems knygos rūpėjo labiau nei merginos ir draugai. Upė atvirkščiai. Ją nuolat supdavo draugės, ji dažnai pamiršdavo namų darbus, sunkiai susikaupusi išsėdėdavo 45 minutes.... Tad nenuostabu, kad auklėtoja sugalvojo ją pasodinti prie klasės tylenio, vildamasi jo teigiamu pavyzdžiu patrakėlei.

Po kelių metų sėdėti tame suole Mykolas liko vienas, nes jo žmona Upė pastojo ir nebegalėjo tęsti mokslų. Jiems gimė nuostabi mergaitė, tad dvyliktos klasės egzaminams jaunasis tėtis ruošdavosi su ja ant rankų. Baigęs mokyklą jis galėjo daugiau laiko skirti dukrai. Tiksliau visą laiką jis visą laiką jai ir teskyrė. Upė, prasėdėjusi kantriai namie su mažąja, dabar iš visų jėgų naudojosi laisve, veržte veržėsi iš namų. Netgi susirado padavėjos darbą, žinoma, naktimis. Pora matydavosi labai retai, tačiau abiem tokia situacija buvo patogi. Mykolui patiko būti namie, rūpintis dukra. Jai patiko linksmintis, leisti laiką tarp daugybės žmonių ir žinoti, kad namie jos laukia tas, kuris ją beprotiškai myli.

Neaišku, kiek jie taip būtų gyvenę, kol vieną naktį Mykolo nepakėlė skambutis. Iš ligoninės jam buvo pranešta, kad Upės nebėra, ji neišgyveno po sunkios avarijos. Taigi jis likome dviese su dukra. „Keletą metų gyvenau lyg sapne, laukdamas kas rytą rakinamų durų garso ir jos žingsnių koridoriuje. Vienintelė paguoda buvo ta, kad jai mirus vaikas buvo dar labai mažas ir man nereikėjo su juo dalintis savo skausmu“, - tragišką gyvenimo periodą prisimena Mykolas.

Dukrai paaugus ir pradėjus eiti į mokyklą, jis įstojo į universitetą. Taigi toliau jie gyveno apsikrovę knygomis, kurios Mykolo džiaugsmui, dukrytei taip pat labai patiko. „Buvo labai keista, neįtikėtina ir šiek tiek baisu, kai supratau, kad esu neabejingas vienai iš savo grupės draugių“, - apie dabartinę savo žmoną, su kuria universitetą baigė taip pat sėdėdami auditorijoje greta, pasakojo Mykolas. Kartais jam atrodo, kad tai dar vienas Upės pokštas, iškrėstas sėdint ten aukštai ir iš jo nuoširdžiai juokiantis.

Su Monika Mykolas susituokė po diplomų teikimo. Pasak jo, dukra savo būsimą mamą pamilo, vos pirmą kartą pamačiusi. Šią Šv. Valentino dieną jie švęs jau keturiese – Mykolas, Monika ir dvi jų dukros.

Aurelijos ir Karolio istorija

Kaunietė Aurelija pasakoja išties neįtikėtiną meilės istoriją. Prieš kelerius metus, dar būdama studentė, Aurelija nusprendė sudalyvauti vienoje programoje ir padirbėti Amerikoje. Tuomet ji dar nė nenumanė, kas jos laukia.

Įkalbėjusi kartu dalyvauti ir draugę, Aurelija į lėktuvą, skrendantį per Atlantą, sėdo jau po kelių mėnesių. Pirma stotelė – San Franciskas, kur Aurelija su drauge įsidarbino kambarinėmis pas vienus vietinius turtuolius. Darbas nebuvo sunkus, todėl užteko laiko ir į klubus nueiti, ir pakeliauti.

Vieną vakarą po sunkios darbo dienos Aurelija nusprendė atsipalaiduoti šokdama klube. Ten JI sutiko JĮ. Mattas – išvaizdus ir be galo charizmatiškas, todėl iš karto patraukė Aurelijos dėmesį. Simpatija buvo abipusė. Prasidėjo pasimatymai, dovanos, kurių Aurelijai pavydėjo visi: „Žinojau, kad jis turtingas, nes ne kiekvienas žmogus gali, pavyzdžiui, atsiųsti 100 rožių ar vakarieniauti prabangiausiame San Francisko restorane“, - pasakoja Aurelija.

Praėjo vasara ir Aurelijai artėjo laikas vykti namo. Tačiau Mattas taip nenorėjo jos išleisti, kad pasipiršo ir pasiūlė gyventi drauge. Visgi į Lietuvą teko grįžti. Tiesa, trumpam – susitvarkyti reikiamus dokumentus ir pabūti su šeima, kuri buvo trumpam grįžusi iš Norvegijos.

„Vykdama atgal į JAV taip jaudinasi – negalėjau patikėti, kad gyvensiu taip toli nuo Lietuvos, nuo draugų, giminių ir panašiai“. Aurelija atsikraustė pas Mattą, kuris gyveno didžiuliame name su baseinu ir net turėjo kelis tarnus. Tik Mattas pasikeitė: „Nebepažinau jo. Maniau, kad tai stresas ar panašiai. Galiausiai supratau, kad esu tarsi uždaryta narvelyje – turiu du tarnus, bet neturiu teisės susirasti draugų, kur nors be jo išeiti, susirasti darbą... Net pokalbiai su šeima buvo griežtai kontroliuojami – negalėjau užsikalbėti per ilgai, nes imdavo įtarinėti, kad kažką rezgu. Supratau, kad turiu bėgti...“.

Atkentėjusi 3 mėnesius, Aurelija paprašė, kad Mattas jai nupirkti bilietą ir Norvegiją pas šeimą. Iš karto nepavyko, tačiau prigrasinęs, kad suras bet kuriame pasaulio krašte, galiausiai išleido. „Žinojau, kad pas jį nebegrįšiu, bet bijojau pasakyti, nes jis man nuolat kartoja, kad kiekvienoje šalyje turi „savo žmonių“ ir atkas mane net iš po žemių“. Nuvykusi į Norvegiją, Aurelija išmetė seną telefono kortelę, pakeitė el. paštą ir t.t. Tačiau Mattui vis pavykdavo ją atsekti: „Skambindavo man kelis kartus per dieną ir grasindavo, kad susidoros su manimi ir mano šeima. Net sesei, kuri tuomet buvo dar paauglė, skambino ir grasino, kad parduos arabams“.

Galiausiai, po dar kelių mėnesių, Mattas nurimo. Aurelija mano, kad tiesiog susirado kitą kalinę ir ji jam jau nerūpėjo. „Pajutau, kad imu atsitiesti, mažėjo įtampa. Tiesa, į bet kokį vyrų dėmesį reaguodavau tarsi į didžiausią tragediją. Maniau, kad geriau liksiu viena, tačiau niekada neleisiu, kad kas taip su manimi elgtųsi“.

Norvegijoje Aurelijai pavyko susirasti darbą mokykloje, įstojo į koledžą – juk per Mattą Lietuvoje net nespėjo baigti universiteto. Praėjo metai, Mattas jau buvo tik blogas atsiminimas.

„Po darbo mėgdavau nueiti pasėdėti į parkelį. Skaitydavau, klausydavausi muzikos arba tiesiog atsipalaiduodavau po dienos“. Kartą prie Aurelijos prisėdo JIS – Karolis. Pasakė, kad ją čia dažnai mato ir nusprendė užkalbinti. „Net negalvojau, kad jis man gali patikti. Apskritai negalvojau, kad man dar kada nors kas patiks“. Tačiau Karolis buvo atkaklus – rodė dėmesį ir kovojo tol, kol Aurelija sutiko nueiti į pasimatymą. Sužinojo, kad Karolis dirba statybose ir Norvegijoje gyvena jau 2 metus. Mezgėsi draugystė ir Aurelija pajuto, kad ima įsimylėti atkaklųjį gerbėją.

Dabar Karolis ir Aurelija jau 3 metus gyvena kartu, 2 metus – kaip sutuoktiniai, o ankstyvą pavasarį jų šeimą papildys 3 narys – ilgai lauktas kūdikis. Aurelija sako, kad yra be galo laiminga ir į nieką, į jokius pinigus neiškeistų to, ką turi dabar: „Meilės nenusipirksi ir tuo labiau „neužkursi“ agresija ir pavydu. Su Karoliu galiu tobulėti ir jaustis saugi. Pagaliau supratau, ką reiškia „antroji pusė“ ir tikra meilė. Nesvarbu, kad bus ateityje, Karoliui amžinai dėkosiu už tai, ką iš jo gavau“.