.jpg)
Dar nesulaukusi dvidešimties A. Prager jau turėjo ne tik savo fotografijos stilių, bet ir išskirtinį individualų įvaizdį. Jos spintą daugiau kaip dešimtmetis okupavusios retro stiliaus suknelės ir kiti praėjusių laikmečių drabužiai, kuriais ji dalijasi su savo modeliais. Jie, pasak, fotografės geriausiai atrodo tada, kai sukuria beviltišką būseną, pavyzdžiui, vyraujančią atsiradus ant savižudybės slenksčio.
![]() |
![]() |
.jpg)
Jos, kaip fotografės, talentą puikiai atspindi tai, kad darbuose visiškai nėra smurto ar jį primenančių detalių. O žiaurios temos ir situacijos pateikiamos taip subtiliai, kad tik prisideda prie kuriamos nuotaikos, tačiau netampa pagrindiniu objektu. Pavyzdžiui, menininkė pasaulyje išgarsėjo dramatišku trumpametražiniu filmuku, kuriame vaizduojama gražios 6-ojo deš. niujorkietės savižudybė. Jai iššokus pro langą, žiūrovui leidžiama stebėti, kokia ši moteris iš tikro nuostabi. Tas pats veiksmas tęsiamas – ir jai jau atsidūrus ant žemės. Emociją A. Prager ir šį kartą perteikia mados, grožio, estetikos, na, ir muzikos pagalba.
Menopauzė, nelaiminga meilė, vaikų mirtys, senatvė, vienatvė – temos, kuriomis A. Prager atskleidžia moters paveikslą. Kaip ji pati sako, ją labai įkvepia Amerikos praeitis, kuomet moterys stengėsi atrodytų kuo gražiau, tačiau jos turėjo labai mažai teisių. Idėjų fotosesijoms ji semiasi iš mamos jaunystės albumų, senovinių filmų, senų mados žurnalų.
Alex Prager, fotografija, retro, vintažas
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|