Kosminiai Dariaus Gerulio garsai

Darius Gerulis – 22 m. post roko eksperimentatorius, prieš trejus metus pradėjęs solinę muzikanto karjerą pseudonimu „the Picturesque Episodes“ ir kartu su bendraminčiais iš gimtojo Kauno muzikuojantis kaip grupės „slowattack“ idėjinis lyderis. Šiuo metu Dariaus diskografijoje – šeši pilni albumai ir vienas extended play.

Nei vieno iš jų nerasite muzikos įrašų parduotuvėse ar prekybos centruose – Darius yra „virtualus muzikantas“, gitaros ir klavišinių instrumentų garsus apdorojantis ir papildantis kompiuteriu, nedaug koncertuojantis gyvai, o muziką platinantis tik internete, savo asmeninėje svetainėje ir nepriklausomų įrašų kompanijos „Wise Owl Records“ pagalba .

„the Picturesque Episodes“ ir „slowattack“ skambesį, kuriame praktiškai nėra vokalo partijų, galima apibūdinti kaip ambient, instrumental, o pats muzikos autorius siūlo terminą cosmic-rock. Su D. Geruliu kalbuosi apie jį ir jo muziką, kurios reikšmę pašnekovui taikliai apibūdina jo paties mintis: „praradęs muziką prarandu ir savo gyvybę.“

Dariau, Tavo muzikos skambesys diferencijuojasi nuo meditacinės ramybės iki išprotėjusių gitarų. Bendra tik viena – muzikos specifiškumas, savotiškas radikalumas. Kas paskatino eiti būtent tokiu muzikiniu keliu?

Muzikoje, kaip ir gyvenime, tikiu iš anksto egzistuojančiu balansu. Ten kur yra triukšmo bus ir tylos, taigi ir savo kūryboje stengiuosi atskleisti visas garsų spektro „nuo – iki“ dalis. Iš čia, tikriausiai, atsiranda ir minėtas radikalumas, kuris labiausiai pasižymi įvairiagarsiškumu bei muzikinių taisyklių ir įprastų formulių kūryboje nepaisymu.

Muzikoje noriu išbandyti daug ką – žanro, kūrybos ir atlikimo prasme. Pradėjęs kūrybą ambiento judėjimais perėjau į instrumentinį roką (pradžioje tik dėl ribotų galimybių įsirašyti vokalą), kuris greitai perėmė post-rokui būdingas savybes. Su gegužės mėnesį išleistu albumu „Constellations“ pasukau į dar neatrastą teritoriją ir išradau savo žanrą – cosmic-rock. Septintasis albumas „the Unfortunate Eternity in H Minor“ seks būtent ta pačia vaga. Dar tolimesnė kūryba kol kas labiausiai linksta į sunkesnius, post-metalui artimus muzikinius judėjimus.

Ar sutinki su tuo, kad bendrame muzikos kontekste „the Picturesque Episodes“ yra kažkur paraštėje, kur renkasi tik muzikos gurmanai?

Taip – mano kūryba yra savotiškame muzikos užribyje, tačiau tik tokiu atveju jeigu apie muziką kalbėsime populiarumo terminais. Populiarioji – tai yra, labiausiai paplitusi – muzika manipuliuoja žmonėmis ir jų išankstinėmis viltimis muzikai. Įprastiniu atveju tokia muzika yra vokalinė, ir dainos tekstas bei jame įkūnyti jausmai veda klausytoją tiesia linija. Pats klausytojas iš savo asmeninių muzikinių patirčių jau žino, ko gali tikėtis šioje dainoje, nes žino schemą „stulpelis – priedainis – stulpelis – priedainis“. Būtent todėl visus klausytojus galime skirstyti į dvi grupes – tuos, kurie supranta, kad yra muzikos formų už šių taisyklių ir tuos, kurie klausosi vien tik taisyklėmis paremtos muzikos. 

Kaip apibūdintum savo muzikos klausytoją?

Galbūt ir profaniška visų žmonių atžvilgiu taip sakyti, tačiau aš savo klausytoją sieju su intelektualumu, atvirumu naujoms muzikinėms patirtims, elitinio meno suvokimu. Reikia pripažinti, šiame laiko optimizavimo amžiuje įprastinis žmogus negali sau leisti klausytis dešimties minučių ilgio dainos, kurioje atsiranda nežymūs crescendo judėjimai ir pati trukmė vaidina didelį vaidmenį.

Ar kūrybos procese koncentruojiesi į šį savo sumodeliuotą klausytoją, ar į save?

Orientuojuosi į save – esu itin egoistiškas kūrėjas.

Muzikos gimimas: kokios vidinės ir išorinės atmosferos reikia Tavo kūrybai?

Kaip dvi pagrindines sąlygas galėčiau išskirti vienatvę ir išorines asmenines patirtis. Dažniausiai muzikinės idėjos galvoje išsivysto tada, kai esu vienas – vaikštau atvirose erdvėse, tyrinėju gamtą ir įvairius jos pokyčius ir dėsningumus. Įprastai atsiradus idėjai prisėdu prie instrumentų ir mintis perkeliu į muzikinius judėjimus. Nuo pat šių idėjų atsiradimo iki galutinio produkto užsidarau į savotišką burbulą be žmonių ir kitų kasdienių malonumų – galima tai vadinti mano asmenine meditacijos forma.

Vieno iš savo albumų „Naktingalų giesmės“ „kredituose“ yra žodžiai: „Inspired by all the beautiful things of our world“ („Įkvėpta visų gražių mūsų pasaulio dalykų“). Kas tau pačiam yra tie gražūs dalykai, kurie įkvepia?

Visų pirma – visi gamtos objektai. Jaučiu neįtikėtinai stiprų asmeninį ryšį su grynąja gamta – miškais, kalnais, dangaus objektais. Kai harmonijoje su savimi susilieji su visata, ji tau leidžia pažiūrėti už materialių dalykų – tada atsiranda didžioji dalis mano muzikinių idėjų. Antroji sritis, kuri įkvėpia, yra tikslieji mokslai – matematika, geometrija ir fizika. Gamtoje, kaip ir muzikoje, estetinis grožis dažnai yra sukeliamas įvairių matematinių dėsningumų, pasikartojimų ir panašiai. Ar kada nors pagalvojote, kodėl augalai yra būtent tokios formos, kokios jie yra? – štai kur grožis.

O kaip kiti muzikantai? Ar jie skatina judėti į priekį? Jei taip, kokie Tau, kaip muzikantui, padarė didžiausią įtaką?

Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad kiti atlikėjai man nedaro įtakos, tačiau įprastai didesnę reikšmę skiriu šių atlikėjų naudojamiems instrumentams, o ne instrumentais pasiektiems meno kūriniams. Yra tikrai nemažai atlikėjų, kurių muzikoje jaučiu tokią pat harmoniją su visata, tam tikrą pagoniškumą ir ryšį su pasauliu, kai pati muzika tampa savotiškai religiška, judanti kartu su visatos bangomis. Kaip dabartiniu metu didžiausią įtaką man darančius atlikėjus galėčiau išskirti post-metalo grandus „Isis“ , japonų drone-rock atlikėjus „Boris“ bei post-roko atlikėjus „Godspeed You! Black Emperor“ ir lietuvoje pavasarį koncertavusius japonų genijus – MONO.

Vieni post-roko etalonų pasaulyje yra islandai Sigur Ros. Koks tavo požiūris į šį kolektyvą?

Sigur Ros padarė beprotišką įtaką muzikos kūrėjams visame pasaulyje, aš ir pats itin gerbiu jų kūrybą, tačiau dar prieš juos buvo kitų post-roko atlikėjų, žengusių dar toliau už įprastos muzikos ribų. Daug mano klausytojų pamatę smičių mano rankose automatiškai pagalvoja apie šią Islandijos grupę. Bet iš tiesų su smičiumi gitaromis grojančiais muzikantais susipažinau anksčiau – tai tiesiog savotiškas sutapimas.

Įsileisk mus į savo virtuvę ir papasakok, kaip vyksta įrašymo procesas. Kokią techniką naudoji savo muzikinėms idėjoms įgyvendinti?

Technologiškai turiu būti dėkingas muzikinei skaitmenai. Didžioji mano muzikos dalis yra grynai elektroniškai pagaminti garsai – kas mano asmenine nuomone yra didelis trūkumas, nes vertinu gyvus instrumentus. Dažniausiai dainos konstravimas prasideda nuo gitarų ir klavišinių, derinant efektus, skambesį ir taip toliau. Perkusija mano muzikoje – elektroninė su išimtimis, kaip ir įvairūs metalofonai, styginiai bei kiti instrumentai. Naudojuosi keliomis audio-kūrybos programomis bei, akivaizdu, savo galva. Bet apskritai kūrybos procesas itin priklauso nuo to, ką kuriu. Kartais galima išvengti sintetiškumo – atsisėdi prie pianino, įjungi garso įrašymo aparatūrą ir groji, vėliau garsą šiek tiek retušuodamas.

O kaip vyksta koncertai? Įdomu, turint omeny, jog esi „one man band“.

Galima sakyti, kad su „the Picturesque Episodes“ nei vieno koncerto dar neturėjau – jeigu koncertu nelaikysime jaukių vakarų su gitara rankose, grojant keliems žmonėms tinkamoje atmosferoje. Savo muzikine veikla labiau veikiu kaip kompozitorius – vienam žmogui gyvai išpildyti visų mano muzikinių judėjimų tiesiog neįmanoma. Tačiau aš tikiu, kad ateityje surasiu atlikėjų, kurie sutiks su manimi groti mano kūrybą. Kita vertus, nemaža „slowattack“ repertuaro dalis yra parašyta manęs prieš kelis metus planuojant tai išleisti kaip „the Picturesque Episodes“ kūrybą. Taigi, galima sakyti, kad vienaip ar kitaip savo muzikines bangas perduodu žmonėms per „slowattack“ koncertus.



Turi stiprų balsą, mėgsti dainuoti. Tačiau nei „the Picturesque Episodes“, nei „slowattack“ kūriniuose Tavo balso neišgirsime. Kodėl?


Jaučiuosi taip, lyg mano beveik šešių metų dainavimo patirtis įvairiuose konkursuose būtų lyg nebegrįžtamas praeities etapas, kurį geriausia ir palikti praeityje. Kita vertus, septintajame albume „the Unfortunate Eternity in H Minor“ keliose dainose planuoju nedidelius duetus su mano vokaline kolege Marija Čepulyte, su kuria praeityje kartu ir dainuodavome. Šie nedideli judėjimai bus lyg eksperimentas – ar mano labiau kamerinis balsas tiks mano paties muzikai?

Nuo 2009 m. išleidai jau šešis albumus. Kitos grupės tiek neišleidžia ir per dešimtmetį. Kaip paaiškintum savo produktyvumą? Ir ar nesulaukei priekaištavimų savotiška muzikine grafomanija?

Staigią albumų leidybą galėčiau paaiškinti dviem dalykais – visų pirma, nemaža mano išleistos muzikos dalis buvo parašyta gerokai anksčiau, ir tik dabar turėdamas tinkamus instrumentus galiu ją išpildyti vartotojui klausoma forma. Antra – mano galvoje visada krebžda nesuskaičiuojamas kiekis muzikinių idėjų. Jeigu galėčiau visiškai atsiriboti nuo kasdienio gyvenimo ir kurti nesustodamas, per metų laiko aktyvią veiklą išleisčiau ne šešis, o gerokai daugiau albumų. O kalbant apie grafomaniją – taip, buvo pastebėjimų apie tai, kad savo muziką kuriu ir leidžiu itin sparčiai, tačiau tie pastebėjimai buvo ne priekaištai, o pagyrimai - kad sugebu taip sparčiai kurti savo klausytojų mėgiamą muziką.

Žmogui, norinčiam susipažinti su Tavo kūryba, nesiūlysi klausyti visų albumų iš eilės. Kurį norėtum išskirti kaip brandžiausią, reprezentatyviausią?

Iš dabartinės perspektyvos naujam klausytojui siūlau pasirinkimą – arba perklausyti „Naktingalų Giesmes“, mūsų meno genijaus M. K. Čiurlionio asmenybės įkvėptą ambient/neoclassical keturių kūrinių EP (extended play) skirtą ramybei, arba gegužės mėnesį išleistą cosmic-rock albumą „Constellations“, tačiau šiuo atveju klausytojas turėtų pasiruošti įvairesniems muzikiniams išgyvenimams, triukšmui ir sprogimams.

Kas tau yra „slowattack“, kokia šio kolektyvo reikšmė? Kam teiki prioritetą – solo muzikavimui, ar grupei?

Mano nuomone, „slowattack“ – tai vienodai siela muziką jaučiančių žmonių kolektyvas. Prie jų jaučiuosi labai prisirišęs, esame ne atsitiktiniai žmonės susirinkę muzikuoti, o draugai kartu darantys tai, ką mėgsta daryti. Tačiau dabartinėje savo kūrybos stadijoje daugiau dėmesio skiriu savo asmeniniam projektui. Šią penkių žmonių grupę matau kaip puikią galimybę groti muziką taip, kaip yra įprasta – gyvai. Labai vertinu grupes, kurios koncertų metu sugeba nustebinti klausytojus savo kūrybiškumu ir profesionalumu.

Muziką platini ne tik savo internetiniuose kanaluose, bet ir užsienio nepriklausomos įrašų kompanijos „Wise Owl Records“ pagalba. Kaip su ja pavyko užmegzti ryšį?

Su „Wise Owl Records“ bendrauti pradėjome per kelias intelektualinę muziką vertinančias bendruomenes internete. Šiuo metu gaunu pasiūlymų iš įvairių įrašų kompanijų mano muzikos leidybai, tačiau dažniausiai panašių pasiūlymų tenka atsisakyti – didžioji dalis įrašų kompanijų apriboja kūrėjo laisvę. Pavyzdžiui, pasirašius sutartį su įrašų kompanija vienam albumui tas albumas tampa išskirtinai jų platinamu produktu – visi kiti platinimo keliai yra sustabdomi. Tai man nėra paranku.

Internetas atvėrė kelius į užsienio muzikos klausytojų kompiuterius ir mp3 grotuvus. Kurie lengviau priima Tavo muziką, rodo daugiau dėmesio - užsieniečiai ar lietuviai?

Ne paslaptis, kad mane anksčiau pastebėjo užsienio auditorija, į lietuvių širdis dar tik beldžiuosi – dažniau kartu su „slowattack“ koncertuose nei solo kūryba, nes mano tikslinė auditorija Lietuvoje dažniausiai tiesiog nežino, kur ir kaip mane rasti. Kadangi užsienio auditorija yra labiau susipažinusi su eksperimentine muzika, tai ir mano paties kūrybą jie priima, klauso ir vertina žymiai geriau ir lengviau.

Esi „virtualus atlikėjas“: mažai koncertuoji gyvai, muziką platini internete. Ar pavyksta užmegzti ryšį su auditorija, pajausti, jog esi klausomas tikrų žmonių su tikromis emocijomis?

Išleidus kelis pirmus albumus labai trūko atgalinio ryšio iš klausytojų – negalėjau suprasti, ar mano muzika apskritai pasiekė žmones, tačiau vėliau, po dar dviejų albumų klausytojai surado būdų su manimi susisiekti internetu. Beprotiškai malonu gauti ilgus laiškus iš klausytojų, kurie džiaugiasi mano kūryba. Svarbiausia yra tai, kad aš sugebu šiems klausytojams suteikti tokį estetinį malonumą, kokį man suteikia mano mėgiamos grupės. Labai vertinu šį faktą.

Noriu pagirti Tave už meninį albumų apipavidalinimą – jis vientisas ir derantis prie muzikos. Kaip matau, nuotraukų autorė – Lina Bielinytė. Kas yra ši mergina ir kaip pradėjote bendradarbiauti?

Su Lina susipažinome mano iniciatyva – internete radau kelias jos nuotraukas, kurios atmosferos prasme puikiai tipo prie mano muzikos. Parašiau jai laišką ir su jos nuotraukomis išleidau albumą „Dreams“ – vėliau darbas kartu perėjo į planavimą, kai prieš kiekvieną albumą pasitariame dėl idėjų nuotraukoms. Mano nuomone, tai puiki proga populiarinti ne tik eksperimentinę lietuvišką muziką, tačiau tuo pačiu ir šiuolaikinę lietuvišką fotografiją. Lina – tiek pat paprastas žmogus kaip ir aš, užsiimantis savo mėgiama veikla.



Albumas „Constellations“ pateikiamas kartu su iliustruota tavo paties rašyta istorija anglų kalba. Kaip kilo idėja prie muzikos sukurti ir, pavadinkim, novelę muzikos tematika? Ir kaip pavyko ją išpildyti?


„Constellations“ istorija atsirado anksčiau negu muzika. Tai dalis mano muzika sukurto pasaulio, lyg atskira šio pasaulio istorijos linija, tam tikras etapas. Klausytojas, panagrinėjęs mano kūrinių pavadinimus ir tematikas visumoje atrastų dažnų pasikartojančių temų, kurios galbūt vienaip ar kitaip buvo paaiškintos „Constellations“ – tačiau ne iki galo. Trečiasis „H Minor“ serijos albumas „the Unfortunate Eternity in H Minor“ tęs „Lonesome Sky in H Minor“ ir „Constellations“ veikėjo keliones ir sudarys savotišką amžino gyvenimo trilogiją. Pačios istorijos rašymas nepasirodė pernelyg sudėtingas – atrodo, kad visa istorija ir jos literatūrinė išraiška senų seniausiai tūnojo mano galvoje ir laukė, kada galės išsilaisvinti.

Kita vertus meninis albumo apipavidalinimas internete praranda didelį dalį žavesio – „artworko“ knygutės negalima vartyti išėmus jos iš kompaktinio disko dėklo, pačios nuotraukos kompiuterio ekrane neatrodo taip, kaip atspausdintos. Ar sutiktum su tuo?

Taip, reikia pastebėti, kad „Constellations“ istorijos knygutė buvo originaliai sukurta spausdintiniam variantui, kuris vis dar laukia ateityje. Skaitmeninis panašios knygutės variantas panaikina dalį albumo atmosferos, nelieka ryšio su materialiu pasauliu – kita vertus, gal tai ir geras dalykas.

Tiek „Constellations“ istorijoje, tiek Tavo dainų pavadinimuose, tiek pačioje muzikoje didelis dėmesys skiriamas kosmosui. Kodėl būtent ši erdvė sulaukia tiek dėmesio?

Visa tai – iš mano asmeninio atvirumo naujoms gyvenimiškoms patirtims. Mano vaizduotė, protas ir mąstymas niekada nebuvo apribotas žemiškų sienų – žvelgiu už formų, vakarietiškos materijos ir pasineriu giliau į visatą. Šiuo atveju pats jaučiuosi kaip instrumentas, kuris tik bando išversti man visatos siunčiamus signalus į estetiškai suvokiamą formą.

„Constellations“ pristatymo laiške rašai: „Kiekvienas mūsų turime turėti bent jau abstrakčią kryptį, kurios link privalome judėti, per šviesą ir tamsą.“ Kur link judi pats? Ir ar gali sakyti, kad tą kryptį jau esi atradęs?

Atrodo, judu vis arčiau muzikos. Neabejoju, kad visą gyvenimą mane sups vienokia ar kitokia muzikos kūrybos forma, nes be šio dalyko gyventi negaliu – ir taip, aš žinau kaip įprastai skamba ši eilutė iš kūrėjo lūpų, tačiau yra labai daug muzikos kūrėjų ir atlikėjų, kurie išleidžia vieną albumą ir nepasiekus žmonių pasiduoda – tada pradedi abejoti tokių žmonių meile muzikai. Muzika – gyvybės pulsas. Praradęs muziką prarandu ir savo gyvybę.

Tavo MySpace puslapyje yra eilutė „Due to "high expectations, low results" situation and the inability to accomplish what I have intended to accomplish, 'Constellations' may be the very last album of the Picturesque Episodes.” Ką turi omenyje rašydamas, jog siekiai yra dideli, o pasiekimai maži? Kas būtent Tavęs netenkina „the Picturesque Episodes“ rezultatuose?

Ši eilutė – lyg melas pačiam sau, nes beveik kiekvieną albumą vadinu paskutiniu – paskutiniu tam tikroje kūrybos erdvėje ir laike. Kaip kūrėjas, esu labai jautrus savo paties kūrybai – ir, be abejo, sau keliu nerealistiškus tikslus ir reikalavimus. Taip ir atsiranda ši situacija. Turiu pripažinti, kad iš esmės savo kūryba nesu patenkintas – tačiau tai labai periodiška. Būna dienų, kai negaliu atsidžiaugti, kad mano kūrybos klauso tūkstančiai užsienyje gyvenančių žmonių ir vertina tai, kuo gyvenu kasdien. Būna dienų, kai norisi sunaikinti viską, ką esu sukūręs tik dėl to, kad tai neatitiko mano išankstinių vilčių ir idėjų. Tai – amžinai trunkanti kelionė ir kova.

Kalbino ir parengė Karolis Vyšniauskas.
Nuotr. - Artiomo Ištuganovo ir iš asmeninio D. Gerulio archyvo

Naujausi komentarai
2010-06-23, 11:01
Turiningas ir intelektualus interviu. Ačiū, nebuvau girdėjusi apie šį vaikiną.
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai