Esu ką tik iškepta būsima vienuoliktokė, visa pilna paugliško marazmo. Mane išties kankina kelios problemos, kurių viena neleidžia spręsti kitų. Pirmoji ir manau pagrindinė yra nesugebėjiimas apibendrinti informacijos, tiek darbo (mokslų), tiek gyvenimiškose sferose (bendravimas, savianalizė). Atrodo surenku visą informaciją, surūšiuoju, sudėlioju viską į "lentinėles", bet nesugebu visko svesti į bendrą katalogą, mints laksto kiekviena sau ir nesugula į jokią išvadą ar reikšmę. Visa idėja išlekia iš manęs vaizdinių galvoje, šokio, tapybos, poezijos arba neįvardijamų jausmų išraiška.

Antroji - susikuriu pasaulį. Dažnai pagaunu save pastebinčią koks nuobodus atrodo mano gyvenimas ir imu prisigalvoti nebūtų dalykų: netikrų jausmų, minčių, įvykių. Gerai, jei tokios mintys ir liktų mano galvoje, bet, deja, jos išlekia pas kitus žmones pro lūpas arba dar baisiau, pati įtikėjusi savimi imu veikti taip lyg tai būtų tiesa.

Trečioji, ji apima du punktus: negebėjimą prisitraukti pažinčių ir nesugebėjimas paleisti senus mylimuosius.Nors esu simpatiška, komunikuojanti ir gana mėgiama mergina, niekaip nesurandu būdo rasti naujų pažinčių, jos atsiranda man patekus nebent į kitonišką naują aplinką - stovyklą, naują būrelį ir t.t. Atrodo kartais, kad kaip plytų sieną apsistačius einu.O kalbant apie atmintį, ją turiu gana prastą, bet kuo puikiausiai prisimenu žmones, kurių neturėčiau prisiminti ir išvis ištrinti iš gyvenimo, kaip praeitus etapus, bet jie mane laiko pririšę savo stipriomis savybėmis, kurios mane žavi ir aš nesugebu jų paleisti, štai, kad ir pavyzdžiui, vaikinas,gyvenantis už 300 km., susipažinome prieš tris metus stovykloje, (pasekoje siaubingų panašumų atradimo ir kraupių sutapimų) įsimylėjome, abu pajuokavom apie galimybę vis pyktis skirtis taikytis ir taip nuolat iki studijų. Kaip žadėta taip tesėta, tik jis mane pamiršta, o aš jo vis dar iš galvos neišmetu, nuolat jį analizuoju, bandau rast, kokią siaurą plyšelį pro, kurį galėčiau pralaužt jo vidų ir ten karaliauti. Ir taip nuolatos, noriu jį pamiršt, bet vis pas jį sugrįžtu apart jo šlykščių darbų. Labai tikiuosi, kad šitame minčių lietuje ką nors supratote ir gal galėsite ką patarti.

Kamilė

Konsultuoja psichologė Evelina Globė

Sveika, Kamile. Labai nuoširdus ir simpatiškas Jūsų laiškelis. Ir turiu pasakyti, kad Jūsų, kaip pavadinote „paaugliškas marazmas“ pakankamai logiškai ir nuosekliai išdėstytas – matosi, kad esate įpratusi dėlioti viską į lentynėles. O tai, kad iš lentynėlių viskas ima ir išsilaksto, gali lemti įvairios priežastys – per daug informacijos prigrūdate į tas lentynėles, durelių tvirtai neuždarote, bandote sudėti į lentynas neapčiuopiamus dalykus ir pan.

Nesugebėjimas apdoroti didelį informacijos kiekį yra visuotinė problema

Jūsų žiniai ir nuraminimui galiu pasakyti, kad šis nesugebėjimas apdoroti pernelyg didelio informacijos kiekio yra toli gražu ne tik Jūsų, ir ne tik paauglystei būdinga problema - paskutiniu metu tai tampa visuotine problema – mums darosi vis sunkiau suvaldyti įvairiais kanalais (TV, internetu, galybe spaudos leidinių ir kt.) vis spartėjančiu tempu užplūstantį informacijos srautą bei iš gausybės informacijos atsirinkti mums vertingą, prasmingą ir reikalingą.

Manoma, jog šiais laikais žmogaus fizinė ir psichinė sveikata bei gyvenimiškos prisitaikymo galimybės vis labiau priklausys nuo šio sugebėjimo nepasiklysti ir nepaskęsti informacijos gausybėje. Jūsų bandymas susikurti tam tikrą katalogą yra puikus dalykas, tačiau patariu neturėti iliuzijų, jog Jums pavyks susikurti aiškų ir baigtinį minčių ir reiškinių katalogą, kuris nubrėžtų aiškias gaires Jūsų gyvenime – ir ne duok Dieve, taip sukatalogizuoti savo gyvenimą, ypač tokiame jauname amžiuje.

Gyvenimas yra kasdieniškas

Be to, spėju, kad esate kūrybiška, spontaniška, turinti meninių polinkių asmenybė - Jums kyla šokio, tapybos, poezijos išgyvenimai, tad, miela Kamile, jei bandysite save įsprausti į aiškiai apibrėžtas reikšmes ir išvadas, tai tarsi bandysite pakirpti savo kūrybingai prigimčiai sparnus. Tačiau, kita vertus, man suprantamas Jūsų nerimavimas dėl pernelyg padriko ir nevaldomo tų sparnų plazdėjimo, kuris gali nunešti toli nuo realaus gyvenimo į patrauklų fantazijų pasaulį – tarsi į kokį paralelinį gyvenimą, kai tuo tarpu realus gyvenimas tampa skurdus ir nuobodus. 

Būtent nuobodus Jums atrodo Jūsų gyvenimas, tačiau noriu atkreipti dėmesį, jog Jūs įvardinote „atrodo nuobodus“ - taigi „atrodo“: galbūt jis atrodo nuobodus, tik palyginus su įspūdingu fantazijų pasauliu, o iš tikrųjų yra visai normalus, t.y. visoks – ir kasdieniškas ( buitis, pareigos, įprasti dalykai (kurie kartais yra neišvengiamai nuobodūs)), bet ir įdomus bei gyvas, pilnas naujų įspūdžių, galimybių ir netikėtumų, kurių tiesiog nepastebite. Na, į šį klausimą galite tik pati sau atsakyti, dar kartą atidžiai pasižiūrėjusi į savo gyvenimą čia ir dabar.

Gyventi DABAR

Taigi – „čia ir dabar“. Būtent apie tai dabar norėčiau pakalbėti - apie gyvenimą dabartyje, nes, manau, čia Jūsų silpnoji vieta. Tam kad žmogus galėtų gyventi čia ir dabar, jam reikia išmokti suvaldyti tuos mano aukščiau paminėtus kūrybiškos prigimties sparnus (ne pakirpti, o suvaldyti), nes kitaip jie žmogų nešios tai į praeitį, tai į ateitį, tai į fantazijų pasaulį, bet nesiteiks nuleisti ant žemės. Nesakau, kad praeitis, ateitis ar fantazija yra blogai – nieko panašaus: praeitis – tai prisiminimai, ateitis – svajonės ir planai, fantazija – siekimas tobulėti, įkvėpimas, kūryba; tačiau visa tai turi padėti gyventi įdomų ir pilnavertį gyvenimą dabartyje, o jeigu visa tai trukdo gyventi čia ir dabar, tuomet jau nėra gerai. Jūs, kaip suprantu, ir susiduriate su tokiais sunkumais:

• Pirma, susikurtas netikras fantazijos pasaulis kėsinasi iškraipyti Jūsų realybę: kaip pati sakote, kartais pati patikite išgalvotomis mintimis ir jausmais, dalinatės jais su kitais; o dabartyje jaučiatės „apsistačiusi tarsi siena“, nors esate, cituoju „simpatiška, komunikuojanti ir gana mėgiama mergina“. Įdomu, o su kuo Jūs komunikuojate, ir kas Jus mėgsta - gal draugai, gal artimieji? Apie juos Jūs neužsimenate nė žodeliu – ar todėl, kad tai „nuobodi“ dabartis?

• Antra, Jūs labai susirūpinusi nesugebėjimu užmegsti, „pritraukti“, kaip Jūs sakote, naujas pažintis, t.y. Jūs susirūpinusi galimomis - būsimomis pažintimis, taigi ateities dalykais, kai tuo tarpu apie esamus santykius dabartyje nutylite.

• Trečia, Jums sunku paleisti žmones iš praeities, nors pati suprantate, kad turėtumėt tai padaryti, taigi esate linkusi grežiotis į praeitį. Šį vidinį konfliktą gerai atsindi Jūsų pateiktas pavyzdys apie vaikiną, kuris Jus pamiršo, ir kaip suprantu, yra palikęs ne pačius maloniausius prisiminimus, o Jūs bandote, cituoju: „pralaužti jo vidų ir ten karaliauti“. Kam Jums to rekia, Kamile? – bandote atkeršyti? perauklėti? perkeisti realybę? turite kažkokių vilčių jo atžvilgiu? Šiuo atveju Jums pirmiausia reikėtų atsakyti sau pačiai, ar tikrai jį norite paleisti, ir kas Jums trukdo tai padaryti – įvardinti tuos slaptus motyvus, kurie Jus laiko „pririšę prie kitų žmonių“, nes dažniausiai ne kiti žmonės ir ne jų savybės mus laiko po praeities padu, o mes patys neįstengiame ar net nesistengiame iš po po to pado išlįsti. 

Taigi, ką galiu patarti konkrečiau šiose situacijose? Dėl piknaudžiavimo ateitimi, praeitimi ar fantazija galiu rekomenduoti geriausią priešnuodį – tai dabartį. Stenkitės gyventi čia ir dabar. Jei kovosite su nepageidaujamomis mintimis ir jausmais, skirdami tam daug dėmesio ir laiko, tuomet nebeliks laiko ir dėmesio Jūsų dabarčiai, Jūsų realiam gyvenimui. Tuomet Jūsų kova bus tarsi su vėjo malūnais. Todėl patarčiau elgtis priešingai – kuo daugiau savo laiko ir dėmesio skirti dabarčiai, realybei, šiai dienai, šiai valandai, šiai akimirkai - tuomet natūraliai neliks laiko netikriems dalykams iš praeities, ateities ar fantazijos pasaulio.

Taigi vietoj pergyvenusi dėl naujų pažinčių (tiesa sakant, manau, kad stovykla ar naujas būrelis - puiki galimybė užmegsti naujoms pažintims, todėl nelabai suprantu, kokių dar pažinčių Jūs trokštate), daugiau dėmesio skirkite esamiems santykiams su draugais, artimaisiais. Naujus išgyvenimus ir įdomią patirtį suteikia ne tik pažintys į plotį, t.y. pažinčių kiekybė, bet ir į gylį, t.y. santykio kokybė. Psichologams šiais laikais dažnai tenka išgirsti skundą: „turiu galybę pažįstamų, tačiau neturiu draugų, artimo žmogaus, jaučiuosi vienišas (-a)“. Jums tokios patirties tikrai nelinkiu.

Įdomų gyvenimą kuriamės patys

Jūsų svajonės ir fantazijos gali Jums pasufleruoti, ko trokšta Jūsų protas ir širdis. Norite įdomaus gyvenimo – darykite jį įdomų: užsiimkite nauja veikla, susigalvokite hobį, mokykitės naujų dalykų, įdomiai leiskite laisvalaikį, bendraukite su draugais, artimaisiais ir t.t.

Esate kūrybinga, miela Kamile, tad kūrybingumą nukreipkite į savo realų, tikrą gyvenimą, ir tikrai sugalvosite, pajausite kokiais būdais galite praturtinti savo gyvenimą. Pvz. galima susidaryti sąrašą dalykų, kuriuos norėtumėt padaryti ( paskraidyti oro balionu, mokytis prancūzų kalbą, piešti, išmokti vairuoti automobilį, groti kokiu nors instrumentu, aplankyti naują parodą ir t.t.). Tuomet reikia nuosekliai pildyti savo norus ir siekti svajonių. Gyvenimas tikrai taps įdomesnis, o netikras praeities šešėlių ir ateities iliuzijų pasaulis savaime pradės nykti, jam tiesiog nebeliks nei laiko, nei vietos Jūsų gyvenime.

Disciplina padės "suvaldyti" kasdienybę

O pabaigai, noriu trumpai sugrįžti prie pirmojo klausimo apie sugebėjimą sutvarkyti ir suvaldyti gaunamą informaciją, tuolab, kad jis tiesiogiai susijęs su visomis Jūsų pateiktomis problemomis. Kažkiek sutvarkyti gaunamą informaciją gali padėti tam tikra disciplina – tai gali būti dienotvarkė, kurioje numatoma kiek kam bus skiriama laiko.

Tam Jūs pirmiausia turėsite nuspręsti, kas Jums šiuo metu yra svarbiausia (pvz. mokslas, santykiai su artimaisiais, draugai ir pan.), kas mažiau svarbu (pvz. pramogos, savianalizė, naujos pažintys ir pan.), kas mažiausiai svarbu (pvz. praeities dalykai ir pan.) ir pagal tai atitinkamai skirti laiko ir dėmesio dienos, savaitės, mėnesio, metų bėgyje. Tai gali būti tam tikrų gyvenimo principų ar taisyklių susikūrimas ir jų laikymasis (galima panaudoti žinomų žmonių citatas): pvz. „neatidėlioti darbų“,“ būti punktualiam“, „elgtis su kitais taip, kaip norėčiau, kad kiti su manimi elgtųsi“, „džiaugtis smulkmenomis“ ir pan. Gali būti ir įvairūs kiti būdai, kuriuos pati sugalvosite ar kas kitas patars.

Tam tikra tvarka gyvenime yra reikalinga, bet, kaip minėjau pradžioje, ši tvarka nebus ir neturi būti absoliuti, tuolab paauglystės amžiuje. Tai pereinamasis amžius, kuomet iš vaikystės pereinama į suaugusiojo gyvenimą; tai tarsi persikraustymas iš vienos vietos į kitą, o, kaip žinia, kraustymosi metu ideali tvarka nėra nei reikalinga, nei įmanoma.

Visiškas chaosas gali apsunkinti persikraustymą, todėl ir siūloma palaikyti tam tikrą bendrą tvarką, tačiau idealios tvarkos siekimas irgi neprasmingas, tuolab, kad sugebėjimas toleruoti tam tikrą sumaišties ir chaoso laipsnį yra labai reikalingas žmogaus gyvenime. Gyvenime dar ne kartą teks išgyventi tokius sumaišties ir pokyčių periodus, o paauglystėje formuojasi tam reikalingi įgūžiai.

Tad, miela Kamile, nepersistenkite, dėliodama viską į stalčius. Nesakau, kad išvis nedėliokite – dėliokite, tik labai nepergyvenkit, kad nepavyksta visko sukatalogizuoti, to ir nereikia – tegul Jūsų gyvenime lieka erdvės ir šokiui, ir tapybai, ir muzikai, ir poezijai, ir neįvardijamiems jausmams, ir kitiems nuostabiems dalykams, kurie kartu su įprastais, tvarkingais dalykais Jūsų gyvenimą darytų tikrą, gyvą, įdomų ir prasmingą.

Turite klausimų, reikia pagalbos? Rašykite psichologija@bnm.lt