Aleksandras Rimdžius
Galbūt matėte ar dar tik laukiate, kada į mūsų kino teatrus atkeliaus naujausias amerikiečių kino metro Martino Scorsese filmas visai šeimai Hugo išradimas. Viena kertinių šios Briano Selznicko romano ekranizacijos ašių – rašyti ir piešti mokantis robotas androidas.
Filme vaizduojamo androido atitikmuo realybėje – XIX a. pr. šveicarų mechaniko Henri Maillardeto sukurtas robotas. Šiuo metu Jungtinėse Amerikos valstijose, Franklino institute (Pensilvanijos valstija), saugomas androidas gali atvaizduoti keturis piešinius bei tris poemas. Nuostabu tai, jog tai nėra vienintelis toks mechanizmas Pasaulyje.
Kino inžinierių vizija:
The Automaton – Behind the Scenes from Sociates on Vimeo.
Kaip dažnai būna, realybė gali pranokti kino scenaristų išmonę, o scenaristai, savo ruožtu, patys virsti savotiškomis mašinomis.
Pirmasis rašančią mašiną sukūrė vokietis Friedrichas von Knausas, pirmasis šio mechaniko ir išradėjo bandymas 1753 m. pristatytas Prancūzijos karaliui Luisui XV nesusilaukė pripažinimo. Tiesa, tai tebuvo plunksną laikančios rankos imitaciją, tačiau po 7 metų jau kito monarcho, Šventosios Romos imperatoriui Francui Stefanui pristatytas gana netrumpą tekstą iš 107 žodžių gebėjęs sudėlioti egzempliorius. Tai buvo greičiau integruota detalė nei tikras rašantis robotas, šį nedideli trūkumą po veik 20-ies metų ištaisė vienas genialus šveicaras.
XVIII a. glūdumoje laikrodininkas Pierre’as Jaquetas-Drozas, ieškodamas papildomų pajamų šaltinio, pradėjo kurti automatizuotas lėles, tarp kurių viena įspūdingiausių – 1772 m. baigtas „Rašytojas“ dar ir šiandien stulbina savo preciziškumu ir išbaigtumu. Vos baigtas robotas tapo ypatingai laukiamu dažno Europos dvaro svečiu, kurio audiencijos su nekantrumu vildavosi karaliai bei imperatoriai iš tokių tolimų kraštų, kaip Kinija, Indija ar tos pačios robotų tėvyne laikomos Japonijos.
Tokį didelį realistiškumą mechanizmui suteikia autoriaus dėmesys detalėms: įjungus robotą šis, savaime suprantama, pirmiausia pavilgo plunksną rašalinėn, dukart nukrato ją, prideda ranką prie lapo ir prieš pradėdamas rašyti kiek stabteli. Mašinos akys seka rašomą tekstą, savo ruožtu, „rankai“ siekiant rašalinės krusteli ir galva. „Rašytojas“ galėjo perkelti ant popieriaus prieš tai užprogramuotą 40-ies simbolių tekstą, todėl kartais jis dar vadinamas kompiuterių pirmtaku.
Įdomių sprendimų netrūksta ir šiais laikais, siūlome susipažinti su keliais jų. Tekančios Saulės šalis – Japonija – nuo seno įsitvirtinusi pačiame robotų technologijų avangarde. Šitokių pasiekimų šaknys siekia 200-300 metų, kuomet tuometinio Edo periodo meistrai kurdavo automatiškai veikiančias mašinas, vadinamas Karakuri. Vienas iš nedaugelio likusių šios įspūdingos technologijos tradicijų puoselėtojų Hideki Higashino sukūrė rašančią mašiną.
Kitas meistras, prancūzas Francoisas Junodas 2010 metais plačiąjai visuomenei pristatė savo šedevrą – genialiojo XIX a. rusų poeto Aleksandro Puškino androidą, kuris savarankiškai sugeba kurti poeziją (tiesa, anglų kalba) iš 24-ų legendinio poeto kūryboje vyravusių žodžių kombinacijų, kurių galėjo būti nei daug nei mažai – 1458 skirtingi dvieiliai. Ko ne savotiška žymiojo rašytojo kūrybos apogėjų žymėjusio Boldino rudens mechaninė versija, kuri kiekvieną kūrinį dar ir pasirašo.
Jei esate užkietėjęs animacinio serialo Simpsonai žiūrovas, turbūt prisimenate epizodą, vaizduojantį cigarečių iš dantų nepaleidžiančias, be galo nervingas ir itin jautrias kritikai tekstus rašomąja mašinėle kurpiančias beždžiones. Pasirodo, matematikų, filosofų bei literatų protus ilgai audrinusi begalinio beždžionių skaičiaus teorija, teigusi, jog begalinis šių primatų skaičius per neapibrėžtą laiką būtinai perspausdins Šekspyro kūrinius, bent iš dalies, tapo ne tik teorija. Štai, prieš keletą mėnesių amerikietis programuotojas Jesse Andersonas pasauliui paskelbė, jog keletas milijonų virtualių beždžionių (kompiuterinių programų) perrašė Šekspyro poemą „Meilužio skundas“ bei nenumaldomai artėja link visų didžiojo dainiaus kūrinių surinkimo. Programoms teko užduotis be klaidų surinkti poeto kūriniuose esantį iš devynių simbolių susidedantį teksto fragmentą (norint padaryti užduotį realiai įvykdoma, buvo atsisakyta skyrybos bei tarpų tarp žodžių).
Ne tik robotams buvo bandoma įpūsti žmogiškojo genijaus liepsnelės – tuo pačiu vyko ir atvirkščias procesas, kurio tikslas buvo mechanizuoti rašymo procesą. Savotišku rašeivų krikštatėviu galime vadinti prancūzų teatro kritiką Georgesą Polti, kuris 1894 m. išleido trisdešimt šešias dažniausiai literatūroje aptinkamas situacijas analizuojančią knygą „Trisdešimt šešios draminės situacijos“, kiek anksčiau pasirodė jo, deja (o gal, ačiū Dievui), į jokią užsienio kalbą neišverstas, vėlgi trisdešimt šešis dažniausiai aptinkamus personažus aprašantis veikalas „Charakterių kūrimo menas“.
1928 m. pigių romaniūkščių rašytojas Williamas Wallace’as Cookas, išleisdamas garsiąją knygą Plotto: The Master Book of All Plots, žengė dar toliau. Ši, itin sudėtinga ir paini lektūra iš skaitytojo reikalavo ypatingo susikaupimo – galimai ties beprotybės riba balansavęs jos autorius aprašė visas, jo manymu, grožiniame kūrinyje įmanomas situacijas bei scenarijus, kurių galutinis skaičius – net 1462 galimos situacijų variacijos! Teigiama, jog pačiais produktyviausiais gyvenimo metais Cookas parašė net 54 romanus, t. y. bent vieną per savaitę. Pasakojama, kad šį vadovėlį labai teigiamai įvertino didysis saspenso meistras seras Alfredas Hitchcockas. Nors pirmasis leidimas labai retas ir brangus (naudotą knygą galima nusipirkti už maždaug 250 JAV dolerių), praėjusių metų pabaigoje pasirodęs antrasis leidimas tikrai įkandamas kiekvienam, svajojančiam apie literatūrinę srovę.
Holivudo istorijoje tikriausiai nerasite kitos figūros, kuri taip atspindėtų „svajonių fabriko“ nuspėjamumą, kaip praėjusio amžiaus pirmoje pusėje scenarijus nebyliesiems filmams rašęs Wycliffe’as Aberas Hillas. Tiesa, jis išgarsėjo ne savo kūrybiniu talentu, o bandymu mechanizuoti filmų scenarijų kūrimą, taip užkariaujant masių simpatijas. Ši idėja sugebėjo išsivystyti netgi iki scenarijus generuojančio roboto, bet apie viską iš pradžių.
1915 m. baigęs kursus Manheteno literatūros agentūroje jaunasis kūrėjas atvyksta į Holivudą. Išskėstomis rankomis niekas jaunuolio, savaime suprantama, nelaukia ir labai greit jam tenka nuryti pirmą karčią piliulę – žymaus, intriguojančiais filmais pagarsėjusio, režisieriaus Cecil B. DeMillio brolis atmetė jam siūlytą scenarijų. Argumentas? „Nėra siužeto. Kai kažkas kažko nori, bet susiduria su kliūtimis tai gauti ir bando jas įveikti.“
Išklausęs paskaitą W. A. Hillas nulėkė į knygyną, kuriame rado jau minėtą G. Polti knygą. Pamažu W. A. Hillo galvoje pradėjo rutuliotis idėja apie visų veiksmo elementų (situacijų, veikėjų…) sunorminimą, tai yra, siužeto kaip tam tikrų formulių išvedimą. Netrukus pasirodė pačio W. A. Hillo gidas „Dešimt milijonų siužetų kinui“. Šis be galo painus darbas buvo toks novatoriškas, kad nedidelė knygutė kainavo tiems laikams iš koto verčiančius pinigus – net 5 JAV dolerius. Joje buvo pateikiamos pačios įvairiausios veikėjų, aplinkos bei situacijų kombinacijos. Pažvelkite į vieną iš „formulių“ ir pasakykite, ar nieko panašaus nesate regėję kino filmuose: neteisingai kasyklos sabotavimu apkaltintas vyras + siekia pasprukti nuo jį persekiojančių nusikaltėlių + bėglį savo namuose priglaudžia vieniša moteris ir t.t..
Knygoje apstu konkretesnių patarimų: kumštynes per pirmuosius šešiasdešimt bei užsimezganti meilės intriga 150-ies juostos metrų intervale.
1931 m. spaudoje pasirodo pranešimai apie scenarijus kurpiantį W. A. Hillo robotą. Tai buvo kaip savotiškas atsakas į aukščiau minėtą Cooko knygą Plotto, turėjęs dar labiau palengvinti prie rašomosios mašinėlės susikūprinusio scenaristo dalią. Besisukančių krumpliaračių pagalba šis Šekspyro vaiduokliu pavadintas robotas neva vos per 20 minučių iš aplinkos, veikėjų ir situacijų gausybės gali suplakti kvapą gniaužiantį siužeto kokteilį. Ši iš kartono pagaminta lenta – „robotas“ – išties tebuvo vaizdingesnė ir praktiškesnė knygoje išdėstytų teorijų iliustravimo priemonė.
Žinote, kas keisčiausia? Ogi tai, kad šis dešimties milijonų scenarijų chimeros besivaikęs kinematografijos „guru“, kurio gidas tapo bene privalomu kiekvieno save gerbiančio scenaristo darbo įrankiu ir kuris tapo visų rašymo vadovėlių pirmtaku autorius vargiai gebėdavo parduoti savo rašytus scenarijus. Turbūt mes, žmonės, negalime džiaugtis menu, kuriame nesti nė lašo jį kūrusiojo sielos.