Ina Peseckienė
Laikas.lt vykdoma „Ryžaplaukių“ akcija stebina ne tik dalyvių skaičiumi, bet ir jų kokybe: talentingi ir drąsūs negali likti nepastebėti. Pavyzdžiui, Vaido Karlono charizma akina ne tik nuotraukose – gyvenime jis dar įdomesnis, žodžio kišenėje neieško. Užtat ieško darbo – tai jo permanentinė būsena, tačiau paieškos netrukdo nuveikti įspūdingų darbų. Vienas jų – istorinis visomis prasmėmis laikraštis „Senos naujienos“.
Ieškaisi darbo. Ar niekas nesiūlo, ar nerandi, kas miela širdžiai ir piniginei?
Nevengiu paieškoti darbo, reikia juk susikeisti su tėvais vietomis. Taip norisi grįžtant namo parvežti ne tik pilną maišą skalbinių, bet ir vieną kitą kotletą. Šiai dienai vežu tik skalbinius. Nei širdies, nei piniginės pamaloninti neskubu, suprantu, kad, visų pirma, turėčiau pamaloninti darbdavį, tik tada bus galima atsisukti į save. Žinau, jog įvairūs karjeros konsultantai ir patarėjai didžiuotųsi mano pasirodymais per tuos kelis darbo pokalbius, kuriuose buvau, bet jų pasididžiavimas manęs vis dar neįdarbino.
Esu sulaukęs pasiūlymų padėti kaimynui nukasti bulves ar užnešti šaldytuvą į penktą aukštą, bet mano atlygį dar tą pačią dieną suvartodavome prie virtuvės stalo. Kitokių reikšmingesnių pasiūlymų nesu gavęs, išskyrus keletą kvietimų sudalyvauti konkurse į valstybės tarnybą, tad spėju, kad tiksliausias atsakymas į klausimą būtų – nerandu.
Kaip šovė į galvą leisti laikraštį, skirtą istorijai?
Labai paprastai. Galėjau sėdėti ir viskuo piktintis arba galėjau veikti kažką įdomaus ir prasmingo. Antrasis variantas man pasirodė mielesnis. Tada dar prisiminiau, kad neblogai rašau ir nutariau, kad rašyti apie senienas man tiktų prie veido.
Laikraštis tik iš dalies skirtas istorijai, labiau jis skirtas žmonėms. Tikrosios istorijos jame yra maždaug tiek pat, kiek būtų didingumo Lietuvos himne, jei jį perdainuotų pankroko grupė. Istorija aš remiuosi daugiausia tik tam, kad parodyčiau, jog vakaro žinios nėra labai gera laida. Taip pat ir tam, kad galėčiau istorija žongliruoti taip, kaip man patinka.
Studijuodamas turėjau karčios patirties dėl polinkio įtraukti vieną kitą ironišką ar sarkastišką sakinį į rašto darbus, gaudavau pastabų, buvau priverstas atsisakyti šio įpročio. Dabar vėl galiu visą rašto darbą rašyti kaip noriu, keverzoti visas savo nemoksliškas mintis, kurios gal ir nėra blogos, bet tikrai nederamos moksliniam darbui, ir kurios skaitytoją ragina perskaityti dar bent pora sakinių. Taip pat maniau, kad jei išsiliesiu tokiame leidinyje, tai kiti mano moksliniai darbai bus mažiau ironiški.
Neatlikau jokių tyrimų, kaip skaitytojai reaguoja į „Senas Naujienas“, bet, visų pirma, tikiuosi, kad jiems nebus nuobodu skaityti, kad sužinos kažką naujo ar bent jau prisimins, ką pamiršę, lauks naujo numerio, nes su juo diena linksmesnė. Ligi šiol linksmesnę dieną oficialiai turėjo gal koks šimtas žmonių. Tikriausiai trigubai tiek pasilinksmino neoficialiai. Apie trigubą auditoriją duomenų neturiu, bet didžioji dalis iš pirmo šimto žmonių yra mano draugai ir pažįstami iš įvairių ir nesuderinamų sferų. Mažesnioji dalis yra žmonės, kuriems labai patiko idėja, ir todėl jie nori ją paremti, o visų mažiausia dalis yra tiesiog paveikta mano pardavimų vadybininko strategijos. Ta proga, kad finansiškai dar negaliu leisti laikraščiui „išlipti“ iš A4 formato, tiražas – mano valia, bet mielai atsisakyčiau šios valios sudarydamas sutartį su spaustuve.
Laikraštyje aptikome darbo skelbimą: ieškai žurnalisto arba vadybininko. Ar jis tikras?
Tikrų tikriausias, bet tik tą skelbimą supratęs žmogus galėtų parašyti kažką, kas tiktų „Senoms Naujienoms“. Kiek žinau, tokių neatsirado, o jei ir atsirado, tai dar neatsiliepė. Storesnis ir įvairiapusiškesnis leidinys būtų geriau. Kadangi tiek perkantiems, tiek rašantiems nenoriu daryti spaudimo, tai ir nedarau, dirbu pats. Darbas nėra labai sunkus būtų. Laikraščio numerį vienijančių temų nėra, gimtadieniams ir mirtadieniams aš pakankamai atsparus, todėl temas renkuosi pagal patikusį straipsnį, skaitomą knygą, nukrypimą nuo temos dalyvautoje diskusijoje arba atsitiktinumą. Tik rūpinuosi, kad kiekviename numeryje naujienos būtų iš kuo įvairesnių laikotarpių ir atitiktų neskelbiamas rubrikas. O kaip toliau – dar bus matyt, bet grandiozinių pokyčių neplanuoju.
Kuri interviu su istorinėmis asmenybėmis. Ar stengiesi atitikti jų charakterį, ar improvizuoji?
 |
 |
Stengiuosi nedėti potencialių Mahatmos Gandžio žodžių į potencialias Adolfo Hitlerio lūpas, tačiau dauguma pokalbių restauruoti maždaug taip, kaip Valdovų rūmai – iš ne visai tikslaus dailininko paveikslo, iš vieno kito šaltinio, iš trečių ketvirtų nuogirdų. Asmenybės charakterio gal ir nebūčiau pajėgus simuliuoti, tačiau, kiek mano žinios leidžia, stengiuosi atsižvelgti į aplinkybes, kuriomis gyveno tas žmogus, į įvykį, dėl kurio ir „kalbinu“ tą žmogų. Neretai tenka ir išsamiau pasitikslinti. Tad improvizuoju, vis mėgindamas padaryti taip, kad iš interviu neliktų tik mano improvizacijos, bet būtų ir šis tas daugiau, galbūt net nemažai tiesos, tačiau jeigu negalėčiau improvizuoti, tikrai nerengčiau tų interviu.
Pasirašai kaip Visvaldas Šlapdriba. Ar slapyvardis ką nors reiškia?
Reiškia tik truputį daugiau nei galima suprasti neinterpretuojant. Visvaldas – viską valdyti. Šlapdriba – nuo formos, apibūdintinos kaip „nei tai penki nei devyni“. Su orais susiję tik tiek, kad yra pakankamai retai aptinkamas ir išskirtinis oras. Be to, labai gerai skamba, ir svarbu, kad ne Petraitis, ne Jonaitis ir ne dar kažkas iš Lietuvos pavardžių Top 10. Šis derinys puikiausiai pakelia nuotaiką ir verčia šypsotis, o man tai svarbu. Kadangi daugybės anekdotų nemoku, kartais man tiesiog užtenka prisistatyti. Tuo pačiu tai puikus įrodymas, kad galiu pasijuokti ir iš savęs.
Vadovėliuose istorija – vien datos, karai ir trapi taika. Kaip pavyksta žvelgti į istoriją ironiškai?
Tik mokykliniuose vadovėliuose. Universitete istorija šiek tiek kitokia: priežastys, pasekmės, sąlygos ir aplinkybės. O į tai jau galima pažvelgti ironiškai. Ironijos būtų ir be istorijos, bet kad jau mėgstu tiek ironiją, tiek istoriją, galiu jas sujungti.
Netikiu, kad istorija gali kažką reikšmingo pasakyti, netikiu išvedžiojimais, kad iš istorijos galima kažko pasimokyti, netgi netikiu, kad istorija yra svarbu. Bet istorija yra labai įdomu, todėl praskiedus ją sveikos ironijos doze, galima bandyti sudominti ir kitus. Tai ir bandau.
Manąja forma istoriją buvo linkęs pateikti Herodotas. Arba, sakyčiau, atvirkščiai: seku jo pėdomis. Bet jis laikomas tik istorijos tėvu, o ne mokslininku. Šiandien istorija yra nebe mitas ir nebe pasaka, o mokslas, kuris siekia tikslumo, aiškumo, tiesos – nusilenkite Deividui Hjumui ir visam eilėje laukiančiam XIX amžiui. Jei istorija būtų pateikiama taip, kaip aš ją pateikiu, tai ji nebebūtų mokslas, o aš neturėčiau iš kur semtis temų. Prarasčiau didelę dalį mane dominančių skaitinių – kad ir kaip bežiūrėčiau, išnaša man yra seksuali būtybė. Moksliškumas istorijai yra svarbiau, nei būrys gerbėjų. Istorija nori būti J.S.Bachu, bet ne „Naujaisiais lietuviais“. Taip ir turi būti, juk dėl populiarumo kokybės neatsisakysi. Aš J.S.Bachu būti nelabai noriu, mane tenkina galimybė groti trimis akordais, svarbu, kad tie akordai būtų švarūs ir malonūs ausiai.
Puikiai rašai. Tai kodėl istorija, ne žurnalistika?
Dar ne per vėlu, bet jau per brangu. Kai reikėjo rinktis, ką studijuoti, pirmenybę teikiau istorijai, nes norėjau žinoti visą pasaulio istoriją geriau nei bet kas kitas pasaulyje. Buvau linkęs pataikauti savo svajonėms. Tą laiką paskyriau visų amžių valstybinių sienų perbraižymui, Lietuvos kolonistų išlaipinimui pietų Afrikoje ir inscenizuotai Antano Smetonos žūčiai po sovietiniu tanku. Labai dėl to neliūdžiu, nes tiek tada, tiek dabar tikiu, kad žurnalistu galima būti ir nebaigus žurnalistikos, ypač jei gerai liejasi žodžiai ir jei turi, ką pasakyti. Šiandien aš juk vis tiek pusiau žurnalistas. Gal ateis laikas, kai nebebūsiu pusiau.