Sveiki, skaitau Jūsų konsultacijas ir pastarojoje "užkliuvo" ši Jūsų pasakyta mintis: "Norėčiau šiuo atveju paminėti ir vieną paradoksų teoriją, kuri teigia, jog, jei kažkas mus kitame žmoguje labai stipriai erzina ( kažkokia savybė ar elgesys, kurių tiesiog negalime pakęsti), tai gali būti mūsų pačių veidrodinis atspindys – ši savybė ar elgesys būdinga mums patiems, tik mes to neesame įsisąmoninę, o kitame žmoguje tai regime kaip veidrodyje dar labiau sutirštintom spalvom."

Aš jau senokai tai buvau savyje pastebėjęs ir man tai neduoda ramybės, kodėl taip yra? Juk, atrodo, savi bruožai turėtų mums būti savi. Būčiau dėkingas.

Andrius S.

Konsultuoja psichologė Evelina Globė

Sveikas, Andriau. Džiaugiuosi, kad domitės mano konsultacijomis, kad Jums kyla klausimai, neduodantys ramybės ir reikalaujantys išsamesnio psichologininio paaiškinimo. Pirmiausia turiu pasakyti, jog tai, kad pats savyje sugebėjote pastebėti šį parodoksalų dėsnį, nežinodamas psichologinės teorijos, kalba Jūsų naudai – vadinasi turite įžvalgų ir kritišką (šiuo atveju savikritišką) protą, kuris gali Jums labai pasitarnauti sąmoningumo ugdymo kelyje.

Ši mano paminėta viena iš paradoksų teorijų tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksali: mes visi linkę tikėti, jog pažįstame save, pažįstame savo bruožus ir savybes, savo elgesio motyvus ir pan., ir dar daugiau – esame linkę manyti, jog visai puikiai perprantame kitų žmonių savybes ir elgesį, todėl susidūrimas su realybe, kuri išsklaido iliuziją apie mūsų visažinojimą ir kritiškai pirštu beda į mūsų nepageidaujamas savybes, atsispindinčias kituose, natūraliai atrodo lyg koks paradoksas - savybė ar elgesio modelis, kurio negali pakęsti kituose, pasirodo, tūno užsislaptinęs tavyje pačiame! Šis paradoksas pirmiausia pareikalauja drąsos ir atvirumo sau pačiam tai pripažinti, o tuomet atsiranda galimybė su ta naujai atrasta savybe ar bruožu kažką nuveikti – keisti, išgyvendinti, susitaikyti ir kt.

Iš esmės šis paradoksas nei naujas, nei psichologiškai nesuprantamas. Liaudies išmintis jau nuo seno apie tokį patyrimą sako: „Kito aky krislą įžvelgia, o savojoj ir rąsto nemato“. Perfrazuojant pagal paradoksų teoriją, galima būtų sakyti:“Kito aky skiedrelę įžvelgia, o savojoj ir rąsto nemato.“ Yra ir daugiau liaudiškų pastebėjimų šia tema: „Kuo pats kvepia, tuo kitus tepa“, „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“ ir kt.

Aiškinant psichologiškai, šiuo atveju susiduriame su vienu iš psichologinių gynybinių mechanizmų – projekcija, t. y. nepageidaujamų, nepatrauklių, neleistinų, „sunkių“ savo savybių, jausmų, elgesio motyvų ir kt. nesąmoningu perkėlimu kitam asmeniui. Mes nesąmoningai esame linkę vengti sunkių išgyvenimų, tuomet į pagalbą ateina įvairūs gynybiniai mechanizmai, kurie padeda šių išgyvenimų neįleisti į mūsų sąmonę, tokiu būdu sąmoningai jų nepatiriant ar bent jau susilpninant jų poveikį mums.

Tačiau tuos išgyvenimus vis tiek kažkur reikia „padėti“ - jie neišnyksta savaime, taigi gynybinių mechanizmų pagalba bandoma juos nukreipti kažkur kitur, juos tarsi „neutralizuoti“. Kaip jau minėjau, mūsų aptariama projekcija tokius išgyvenimus perkelia kitiems žmonėms. Tuomet, pavyzdžiui, kai esame suirzę ar pikti mes patys, mums gali atrodyti pikti ir suirzę kiti žmonės; kuomet jaučiamės nesaugūs ( patiriame kažkokią vidinę grėsmę) mums grėsmingi ir įtartintini gali atrodyti kiti; kuomet patys esame linkę į sentimentalumą, plepumą, tingumą ir t.t., mus gali atitinkamai ypatingai erzinti kitų žmonių sentimentalumas, plepumas, tingumas ir t.t.

Projekcija gali veikti dvejopai: vienu atveju kitiems priskiriame savo išgyvenimus, nors tai visai nėra jų išgyvenimai (pvz. ramus žmogus mums atrodo liūdnas, nors iš tiesų jis visai neliūdi – liūdime mes). Kitu atveju kitiems žmonėms iš tiesų daugiau – mažiau būdingos mūsų įžvelgiamos savybės ar išgyvenimai, tačiau mes, tokių pačių savybių ar išgyvenimų sąmoningai nesuvokdami savyje, nesąmoningai perkeliame juos kitiems ir tuomet matome jas kituose sutirštintai, užaštrintai. Kaip jau minėjau praeitoje konsultacijoje, tokiais atvejais, kai kažkokios kitų savybės mus ypatingai erzina- tiesiog negalime jų pakęsti, reikėtų geriau pasižiūrėti, ar tai nėra veidrodinis mūsų pačių atspindys.

Žinoma, negalima vienareikšmiškai teigti, jog tokiu atveju galimas tik toks aiškinimas. Nėra taip paprasta. Gali veikti įvairūs kiti psichologiniai mechanizmai, pavyzdžiui, kuomet erzina savybė radikaliai priešinga mūsų turimai savybei ( labai tvarkingas žmogus negali pakęsti netvarkingo žmogus ir pan.), tuomet iškyla tolerancijos ir kitoniškumo priėmimo klausimas.

Egzistuoja įvairių mūsų santykius su kitais ir savimi reguliuojančių psichologinių mechanizmų. Vien jau gynybinių mechanizmų yra visa eilė: mūsų aptarta projekcija; neigimas, kuomet tiesiog neigiame jausmo ar savybės egzistavimą ( užsispyrėliškai teigiame, kad nepykstame, nors iš tiesų pykstame); išstūmimas, kuomet nujaučiame tikruosius savo jausmus, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių stengiamės juos ignoruoti, išstumdami į pasąmonę ( mylime žmogų, kurį nederėtų mylėti, todėl slopiname neleistiną jausmą); sublimacija, kuomet išgyvenimai nukreipiami į kokią nors veiklą ( įtampą, pyktį išliejame sportuodami, malkas kapodami ir pan.); racionalizacija, kuomet mūsų patirtam nemaloniam išgyvenimui sugalvojam „logišką“ paiškinimą ( neišlaikėme egzamino, nes dėstytojas buvo neobjektyvus, ir apskritai mums šių žinių gyvenime neprireiks ir pan.) ir kt.

Šie mechanizmai iš esmės nėra negatyvūs: jie egzistuoja tam, kad padėtų mums išgyventi, kad apsaugotų mūsų sąmonę nuo pernelyg didelio jausmų ir išgyvenimo krūvio, sudaro galimybę išgyventi pamažu, laipsniškai (pvz. artimo žmogaus netekties atveju gynybiniai mechanizmai sudaro galimybę susitaikyti su netektimi palaipsniui, nes jei visas netekties išgyvenimas užgriūtų visu aiškumu, žmogus gali tiesiog neatlaikyti). Tačiau lyg pernelyg rūpestingi tėvai, gynybiniai mechanizmai (iš tiesų mes patys) linkę saugoti ir ginti mus nuo bet kokios neigiamos patirties, savintis mūsų išgyvenimus ir elgtis su jais kaip tinkami. To jiems daryti neturėtumėm leisti, jai norime tobulėti ir gyventi autentišką savo gyvenimą.

Tikuosi, Andriau, jog atsakiau į Jūsų klausimą. Linkiu ir toliau analizuoti gyvenimą, kelti klausimus ir ieškoti į juos atsakymų, nes tik taip pažįstame ir auginame patys save. Sėkmės!

Turite klausimų, reikia pagalbos? Rašykite psichologija@bnm.lt