Laikas.lt
Reda Krušinskaitė
Nuotraukos: Ieva Varkojytė
Šiame žurnalo numeryje kalbame apie vakarėlius, laisvalaikį ir visa, kas su tuo susiję. Susiję visų pirma su žmonėmis – pačiais įvairiausiais, tačiau labiausiai tiek mane, tiek kolegas visada stebino mūsų juokais vadinami parking lot guys (liet. stovėjimo aikštelių vaikinai). Žurnalo redakcija įsikūrusi aštuntame „Hanner“ verslo centro dangoraižio aukšte, tad pro langus automobilių stovėjimo aikšteles matome puikiai.
Ilgiau užsisėdėjus darbe, kai kostiumuoti biurų darbuotojai jau seniai išdardėję namo, galima stebėti, kaip jų automobilių vietas užima kiti. Jais atvyksta paslaptingi, beveik atskirai subkultūrai priskirtini stovėjimo aikštelių vaikinai. Jie ten ne tik stovi, bet ir išlipę iš automobilių bei pagarsinę muziką pradeda kilnoti alaus butelius, gliaudyti saulėgrąžas, kai kurie net pasistato sulankstomas kėdes ir mėgaujasi vakarėjančio miesto smogu. Žinau, kad nepatikėsite, bet viena kompanija net kepsninę atsivežė.
Nusprendėme išsiaiškinti, kokios priežastys skatina jaunus vyrukus laiką leisti tokioje, atrodytų, ne itin svetingoje bei nejaukioje aplinkoje. Antradienio ir trečiadienio vakarais automobilių stovėjimo aikštelės kodiniais pavadinimais haneris, forumas ir pedagožkė buvo pripildytos vaikinų jau nuo septintos valandos vakaro, tačiau ketvirtadienį situacija buvo liūdnesnė – du kalbintieji lakoniškai mestelėję „tipo mes čia pirmą kartą“ daugiau kalbėti nesutiko, dar du vyrukai, uoliai vaikštinėjantys aplink savo keturrates pažibas, teigė, kad šiuo metu vyksta derybos dėl automobilio pardavimo, tad šią akimirką nei aš, nei mano nuoširdus susidomėjimas parking lot guys kultūriniu reiškiniu jiems nėra įdomus. Tiesa, dar vienas parking lot guys sklidinas automobilis buvo užėmęs garbingą vietą aikštelės viduryje, tačiau pastarieji, prieš pastatydami savo transporto priemonę, gąsdino mane partrenksiantys ir maigė garso signalą. Suprantu, kad svarbiausia parodytas dėmesys, tačiau pamiršusi žurnalistinę drąsą jų kalbinti nesiryžau. Patraukus prie pedagožkės mane pasitiko vienišas man nepažįstamo modelio roveris.
Po ilgų vaikštinėjimų automobilių stovėjimo aikštelėse bei keleto skambučių pagaliau pavyko pasiekti šiuos besileidžiančios saulės, betono ir automobilių gerbėjus, kuriuos galima drąsiai dalyti į dvi grupes – automobilių statytojus ir lenktyniautojus.
Pirmųjų atstovas patikino, kad didžiausi susibūrimai vyksta pirmoje savaitės pusėje, o štai savaitgaliais jau traukiama į kaimą ar „prie ežeriuko“, tad nieko nuostabaus, jog ketvirtadienio vakarą aikštelėse klaidžiojau beveik viena. Paklaustas, kodėl „prie ežeriuko“ nėra vykstama dažniau, savo vardo nenorėjęs viešinti vaikinas teigė, jog mieste susitikti patogiau ir greičiau, o šių susibūrimų priežastys, pasirodo, itin vyriškos: „Reikia susitikti, pažiūrėti, ką mašinoje patvarkyti, patikrinti, kaip kas persidažė, langus užniaukė,“ – pasakojo hanerio lankytojas. Pasikalbėjus ilgėliau paaiškėjo, kad jokia vyriška kompanija neapsieina be kalbų apie merginas: „Jo, papasakojame, kas kokią mergą išpi…,“ – pastarąjį komentarą palydi sodrus vyriškas juokas.
Lenktyniautojų atstovas, taip pat nenorėjęs viešinti savo vardo, pasakojo, kad jis bei jo bičiuliai šią aikštelę rinkosi dėl iš jos matomo vaizdo – galima stebėti plačią Vilniaus panoramą, tekančią Nerį, o „rajonuose to nepamatysi“. Vaikinas ir jo draugai dabar automobilių stovėjimo aikštelėse susitinka rečiau, tačiau prieš kelerius metus tai buvo beveik tradicija: „Kartais net nesusiskambindavome, tiesiog atvarai ir randi draugus“. Susitikę vaikinai lenktyniaudavo šalia esančiame žiede ir pašnekovas patikino, kad nebūdavo nei piniginių lažybų, nei didelių avarijų: „Taip, nedidelių avarijų buvo, bet nerimtų, į bortelį. Jos dažniausiai kildavo dėl „tų su žaliu lapu“, būdavo ir nepilnamečių, kurie teisių neturėjo. Bet nesu girdėjęs, kad kas rimtai susižeistų,“ – pasakojo vaikinas.
Lenktyniautojų atstovas pridūrė, jog pastaruoju metu atvykstančiųjų smarkiai sumažėję. Žmonės pradėjo skųstis, tad atvykusi policija imdavo tikrinti mašinas – nors alkoholio ar kitų neleistinų medžiagų ir nerasdavo, dažnai pasitaikydavo kitų pažeidimų: „Nubausdavo, kad neturi gesintuvo ar diržo neprisisegei, todėl ir žmonių dabar mažiau susirenka,“ – apie mažėjantį hanerio aikštelės populiarumą aiškino jaunuolis.
Kita vertus, „Hanner“ verslo centro apsaugos darbuotojas jokių pokyčių nepastebėjo: „Jie čia būna visą savaitę, kartais iki septynių ryto, klausosi muzikos, geria, lenktyniauja ir nieko nepadarysi. Valda nėra privati, policija nieko negali jiems pasakyti,“ – skundėsi vyras. Jis taip pat kalbėjo ir apie dažnai nepagarbų jaunimo elgesį – mėtomas šiukšles, saulėgrąžų gliaudymą, triukšmą ir šlapinimąsi pakampėmis: „Net ir merginos,“ – baisėjosi žmogus. Susirinkę ir jau kauštelėję jaunuoliai ima laužyti aikštelę dalijančias tvoreles: „Bandydavome užtverti įvažiavimą grandine, tačiau apsaugos kameros vaizdo toje vietoje nefiksuoja, tai jie nulupdavo grandines ir įvažiuodavo į teritoriją,“ – apie neveiksmingas kovos priemones kalbėjo apsaugos darbuotojas.
Vyras patikino, kad mano pastebėjimai dėl dviejų grupių yra teisingi: „Taip, vieni šiaip sėdi, bendrauja, tačiau jie dažniau vyresni ir problemų kelia mažiau, daugiau bėdų dėl lenktyniautojų,“ – kiek netikėtą vaizdą nupiešė apsaugos darbuotojas. Vyriškis teigė, kad aikštėje susirenka įvairaus amžiaus žmonės, bet jie visi gana jauni – nuo 18-os iki 30-ies metų. Didžioji dalis elgiasi nederamai, tad vyras tikisi, jog artimiausiu metu bus imtasi priemonių, kad parking lot guys kultūra išnyktų (arba bent jau persikeltų toliau nuo „Hanner“ verslo centro).
Nesiimsiu nei teisti, nei teisinti, o nusileidusi liftu iš aštunto aukšto ir žvelgdama į automobilių stovėjimo aikštelėje mėsą kepančius jaunuolius vis tiek šypsosiuosi, tačiau juk šiandien mes kalbame apie laisvalaikį ir žmones, kurie juo mėgaujasi, o tiek priešais akis rausvais vakaro atspalviais nusidažančiu Vilniumi, tiek ir visu greičiu lekiančia mašina pasimėgauti tikrai galima. Beje, ir kalbėtis su bendraminčiais visada smagu. Ir apie mašinas, ir apie jų ratlankius, ir apie merginas, žinoma. Tik štai gerbti svetimą turtą, šiukšles susirinkti ir tualetu naudotis išmokti būtų pravartu kiekvienam.
Šis straipsnis publikuotas liepos mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema TŪSAI, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba čia. Kiti numerio straipsniai:
.jpg)
Tomas Boo: „Lietuvoje yra daugiau jausmo“
Narkotikai reivo kultūroje
Ar jauti pramogų nuovargį, arba Juodosios Džiaugsmo Skylės efektas
Nelegalūs vakarėliai – laisviems, bet turtingiems
Tikriname, kaip Jonas pažįsta Rolandą ir atvirkščiai
Vakarėliai kino filmuose
Pasivaikščiojimas po naktines Vilniaus užkandines (su keiksmažodžiais)
Nemiga: kaip pasiklosi, taip išsimiegosi?
Mažesnė telefono sąskaita – daugiau pinigų vakarėliams
Gilyn nerianti iliustratorė Jelena Šadrina