Nelegalūs vakarėliai – laisviems, bet turtingiems? (Foto)

Aleksandras Rimdžius
Nuotr. Al De Perez

Ar teko girdėti apie nelegalius vakarėlius? Galbūt net esate juose dalyvavę? Mums ši tema pasirodė tokia įdomi, kad suradome žmogų, kuris, tikime, ir jums padės prasibrauti arčiau tiesos. Bet pradžioje šiek tiek istorijos.

Turbūt niekas taip glaudžiai nesusijęs su nelegalių vakarėlių fenomenu, kaip reiverių subkultūra. Netgi pats terminas „rave“ pirmąkart pavartotas praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje aprašant pašėlusius Soho rajono bohemos atstovų rengiamus vakarėlius. 1988 m. įvyko pirmasis nelegalus vakarėlis, kurį organizavo „Hedonism“ pasivadinusi grupė žmonių. Kitame dešimtmetyje, kai šokių aikštelėse karaliavo tokios grupės, kaip „Prodigy“ ir „The Stone Roses“, reivo judėjimas su savimi atplukdydamas ir legendinius reiverių vakarėlius pradėjo savo kelią į plačiąsias mases. Nelegalūs vakarėliai Didžiojoje Britanijoje, pažymint marginalią šio reiškinio prigimtį, gali būti vadinami įvairiai – unlicensed (nelicencijuoti), warehouse (sandėlis), squat (neteisėtas apgyvendintas būstas) ar tiesiog illegal party.

„Mano vardas – Chaz John Ross. Groju labiausiai pašėlusioje Londono vakarėlių grupėje „The Coolness“,– trumpai prisistato mūsų nelegalių vakarėlių Londone informatorius ir mielai sutinka it kokią Alisą nusivesti į mano nežinojimo užtemdytą olą.

Chaz grupė kuria, kaip pati tai vadina, sekso dainas apie ateitį ir organizuoja vakarėlius. Savo muzikinei veiklai apibūdinti vyrukai vartoja terminą „Spam Metal“, nes informacijos apie savo kūrybą ir ideologiją sklaidai jie naudoja slaptus naujienlaiškius bei kvietimus į „Facebook“ renginius.

Žmonės lankosi šiuose vadinamuosiuose vakarėliuose ne vien todėl, kad juos jaudina dalyvavimas kokiose nors nelegaliose veikose. „Tai nėra anarchizmo ar kitokios politinės minties išraiška – žmonės tiesiog nori pasilinksminti kaustomi kuo mažiau visokiausių apribojimų. Jei kam nors tai yra nemokėjimas už įėjimą, rūkymas viduje ar narkotikų vartojimas nuo nieko nesislapstant, – tebūnie! Tie, kas ateina į mūsų renginius, čia išleidžia tikrai nemenkas pinigų sumas. Visgi pagrindinis lankytojus masinantis faktorius yra tiesiog didesnis bendrumo jausmas“, – teigia pašnekovas.

Nelegalių vakarėlių išpopuliarėjimą mūsų informatorius sieja su garsiąja Didžiosios Britanijos klasių sistema. Šiais laikais daugumai turtingų tėvų atžalų atrodo labai „kieta“ gyventi sandėliuose, bet kartu toliau naudotis dosnia tėvų parama – jiems tai yra savotiška maišto prieš gimdytojus forma. Šis kontingentas neabejotinai turi svarios įtakos visam Londono vakarėlių mechanizmui.

Atmetus tuščią turčių vaikučių puoselėjamą įvaizdžio burbulą, turėtų būti ir praktiškesnių priežasčių, kodėl žmonės renkasi tokio pobūdžio pramogas. Chaz kantriai aiškina toliau: „Beveik visi naktiniai klubai propaguoja garsią muziką ir alkoholinius gėrimus – ne visiems tas yra priimtina. Maža to, šiandienio ekonominio klimato sąlygomis dauguma jaunuolių negali sau leisti visaverčio klubinėtojo gyvenimo.“

Chaz grupės „The Coolness“ organizuojami vakarėliai žinomi „Club Cool“ pavadinimu. Renginiai organizuojami maždaug kas penkias savaites. Nors jie reguliariai keičia vietas, šiuo metu vyrukai dažniausiai siaučia Dalstono rajone esančiame klube „Hysteria“. Renginiuose noriai lankosi britų įžymybės. Gaila, bet apie jų nuotykius Chaz nėra nusiteikęs pasakoti.

Straipsnis apie nelegalius vakarėlius būtu neišbaigtas neaprašant pačių siautulingiausių „tūsų“ bei labai specifinių jų dalyvių santykių su policija. „Deja, beprotiškiausią vakarėlį, kuriame teko groti, suorganizavome ne mes, o Bryn Philips. Vaikinas nebuvo pasisamdęs jokių pagalbininkų, o gautus pinigus už įėjimą atsainiai metė į mėlyną vaisiams skirtą dubenį. Į renginį vėlavome tris valandas.

Pamenu, kad pačiame šokių aikštelės viduryje stovėjo neveikiantis automobilis – žmonės lipo ant jo ir šoko. Mums tik pradėjus pasirodymą į vidų įsiveržė didelė stiklo šukėmis, plytomis ir beisbolo lazdomis apsiginklavusi romų tautybės vaikigalių gauja ir pradėjo visus mušti. Vienas lankytojas nuo patirtų sužeidimų tik per plauką liko gyvas, visi surinkti pinigai buvo pavogti, 1 000 svarų kainavę stiprintuvai – nepataisomai sugadinti. Savo atlygio, savaime suprantama, negavome, o šią istoriją pirmajame puslapyje nušvietė rajoninis laikraštis. Šis atvejis tik įrodo, kokia svarbi yra gera organizacija.

Į kitą renginį susirinko per 1 000 žmonių – atvyko policija ir visus išvaikė. Vieno vakarėlio metu buvęs mūsų grupės bosistas mylėjosi tiesiog ant scenos. Kartą policija klaidingai susiejo „Scum Tek“ pasivadinusią renginių organizavimo grupę su teroristais, į visą šią košę buvome įpainioti ir mes.“
Tačiau bene įdomiausia Chaz pasakota istorija apie tai, kad viename nelegaliame vakarėlyje iš organizatoriaus panosės kažkas sugebėjo nušvilpti autentišką viename Batmeno filmų naudotą žmogaus šikšnosparnio kaukę.

Tačiau kaip ir kiekvienas darbas, nelegalių vakarėlių organizatoriaus dalia turi ne tik pliusų, bet ir minusų. „Retkarčiais negaliu eiti į vakarėlius tiesiog kaip lankytojas, nes drauge visada atsivedu gaują draugų. Kartais tai vargina, o kur dar kiekvieną savaitgalį nuo gautų „tai kurgi vyksta tūsas?“ tipo SMS žinučių springstantis mobilusis telefonas… Nors man tikrai praverstų kiek pailsėti nuo viso to, negaliu skųstis – tai yra mano gyvenimas!“, – baigia pokalbį turbūt daugumos mūsų svajonių darbą dirbantis Chaz John Ross.