Kad surengtum puikų koncertą, visai nebūtina sugroti didžiausią savo hitą.
Kanadietė Leslie Feist, scenoje žinoma kaip tiesiog „Feist“, yra viena tų muzikančių, dėl kurių kelionė į Taliną neatrodo pernelyg didelis iššūkis. Pernai išleidusi puikiai įvertintą ketvirtąjį solinį albumą „Metals“ ji įtvirtino savo, kaip vienos kūrybiškiausių muzikančių-moterų šiandien statusą. Šį pirmadienį, rugpjūčio 13-ąją, ji pirmą kartą viešėjo Baltijos šalyse ir mes buvome ten.
Koncertas vyko netradicinėje vietoje – XVII a. pradžią menančiuose Kadriorgo rūmuose. Scena buvo įrengta gėlėmis apsodintame rūmų kieme. Baltais marškiniais ir juodomis bitutėmis pasipuošę vyno pardavėjai kūrė fancy atmosferą, prie jos derėjo ir publika – suaugusi, niekur neskubanti, prie scenos nesibraunanti. Rūmų kiemas yra matomas iš greta esančio parko, tad negalėjusieji ar nespėjusieji nusipirkti bilieto (visi bilietai į koncertą buvo išpirkti) rikiavosi už kiemo tvoros, kur taip pat galėjo viską neblogai matyti ir puikiai girdėti.
Koncertą pradėjo tik pernai startavusi Estų indie roko ketveriukė „Tenfold Rabbit“. Už daugelį publikoje buvusiųjų žiūrovų jaunesni vaikinai pateikė savotišką „Mumford & Sons“’išką folką, įdainuotą Ianą Curtis („Joy Division“ vokalistas) menančiu balsu. Skambėjo įdomiai, nors ir pernelyg nenatūraliai britiškai. Šiam vakarui jie dar buvo per daug mėgėjiški, tačiau už nebanalias dainų kompozicijas ir perspektyvą ateityje „Tenfold Rabbit“ nusipelnė like’o.
Feist į sceną žengė su „Metals“ dainomis „A Commotion“ ir „How Come You Never Go There?“, po jų sugrojo savo 2004-ųjų proveržio hitą „Mushaboom“, ištarė we’ve never been here before… but here we are ir šventė prasidėjo.
Nors žinoma kaip solo muzikantė, Feist scenoje buvo su būgnininku, klavišininku, multiinstrumentalistu ir trijų merginų choru, besivadinančiu „Mountain Man“. Abejonių, kas tąvakar buvo centrinė figūra, nekilo, tačiau Feist scenos talkininkų profesionalumas taip pat nekėlė klausimų. Kaip ir puikus garsisto darbas – garso buvo ne per daug, jis buvo intymus, toks, kad panorus uždainuoti kartu, muzikantai galėjo girdėti kiekvieną publikos balsą.
Is that a president? Well hello there!, – po vieno iš kūrinių tarė Feist. Taip, ten, pačiame rūmų kiemo gale, vilkintis mėlynu džemperiu su užrašu „Estonia“, tikrai buvo Toomas Hendrikas. Estijos prezidentas turi puikų muzikinį skonį: viena mėgstamiausių jo grupių yra kiti Kanados geriausieji „Arcade Fire“, o pernai „Talino muzikos savaitėje“ jis klausėsi ir gerų žodžių negailėjo Lietuvos indie grupei „Colours of Bubbles“. Prezidentas nepraleido progos pasimėgauti ir pirmą kartą Baltijos regione viešėjusios Feist koncertu. Vėliau, užkulisiuose jie susitiko, pasikalbėjo ir nusifotografavo:
Galbūt daug kam tai bus naujiena, bet Feist karjerą pradėjo kaip pankroko grupės vokalistė. Be to, ji lig šiol yra Kanados nepriklausomo roko grupės „Broken Social Scene“ narė. Dėl to, kad ir kokios folkiškos ar netgi džiazinės būtų solinės kūrybos dainos, ji yra išlaikiusi pankrokišką pojūtį, kuris koncerto metu vis prasiverždavo puikiais gitaros rifais dainose „My Moon, My Man“, „I Feel It All“ ar netgi šviežiausiame, lėto tempo ir didelio jausmo single „Anti-Pioneer“. Jai jau 36-eri, tačiau nei jos paaugliška išvaizda, nei pasirodymo impulsyvumas to niekada neišduotų. Šis laisvės ir jaunystės pojūtis buvo vienas stipriausių, parsivežtų iš koncerto.
Pasirodymas buvo ilgas – iš viso net 20 dainų. Bisui grupė buvo iškviesta net du kartus. Feist pristatė beveik visą „Metals“ (nesugrota liko tik albumo daina „Cicadas & Gulls“), sugrojo didžiausius savo kol kas sėkmingiausio albumo „The Reminder“ hitus, netgi įtraukė jokiame albume nesančią dainą „Pine Moon“.
Tetrūko „1234“ – pasaką vaikams primenančios dainos, be kurios Feist koncertas nebūtų toks didelis įvykis, koks jis yra dabar. Būtent šis kūrinys, po to, kai 2007 m. „Apple“ panaudojo jį grotuvo „iPod Nano“ reklamai, milžinišku greičiu išpopuliarino Feist vardą ir perkėlė jį iš indie į mainstram kategoriją. Tačiau pati dainininkė ne viename interviu yra teigusi, kad ši daina iškrenta iš jos muzikos konteksto. Ji netgi nėra jos pačios parašyta. Dėl to jos negroti yra sąmoningas sprendimas. Panašiai, kaip kažkada „Radiohead“ nustojo groti nieko bendra su vėlesne grupės kūrybą neturinčią „Creep“.
Feist koncertą užbaigė scenoje būdama viena, akustine gitara grodama bene jautriausią „The Reminder“ momentą „Intuition“ – vieną iš daugelio savo kūrinių apie nelaiminai pasibaigusį romaną. Feist yra prisipažinusi, kad meilės reikaluose jai nesiseka. Tačiau bent jau dainos dėl to gimsta tik geresnės. Did I miss out on you?, – finalinėje dainoje klausė ji Talino. Ne, you didn’t miss out on us, Feist!
