Now Reading
24 valandas „Maximoje“ praleidusi mergina: „Gal mes tikrai esame konsumerizmo vaikai?“ (Interviu)

24 valandas „Maximoje“ praleidusi mergina: „Gal mes tikrai esame konsumerizmo vaikai?“ (Interviu)

24 valandas „Maximoje“ praleidusi mergina: „Gal mes tikrai esame konsumerizmo vaikai?“ (Interviu)

Tekstas ir foto – Karolis Vyšniauskas

Vidutinis amerikietis per dieną prekybos centre praleidžia 23 minutes. Lietuvoje situacija panaši. O kas būtų, jei prekybos centre praleistum visas 24 paros valandas? Du jauni kino kūrėjai – Rūta Bučiūnaitė (šiemet baigė kino meno studijas Londono Queen Mary universitete) ir Vytautas Tinteris (rudenį pradės studijuoti Baltijos kino ir medijų mokykloje Taline) – išbandė tai savo kailiais.

Vakar vidurdienį jie nuėjo į Vilniaus senamiesčio pašonėje įsikūrusį, visą parą dirbantį prekybos centrą, geriau žinomą kaip „Mindaugo Maxima“, ir iš ten išėjo tik šį vidurdienį. Kas keturias valandas jie filmavo savo emocijas. Iš šios medžiagos vėliau bus susuktas filmas.
 
Su Rūta ir Vytautu Susitikome šįryt, praėjus 22 valandom po eksperimento pradžios. Radome juos prie spaudos skyriaus. Rūta skaitė straipsnį apie euro ateitį ekonomikos žurnale, o Vytautas uždavinėjo klausimus „Orakulo“ knygai.
 
Ką visgi čia sumąstėte?
 
Rūta: Šitą performansą sugalvojome prieš pusmetį, kai Vytautas buvo atvažiavęs pas mus į Londoną. Sėdėjom, brainstorminom ir sugalvojom, kad reikia praleisti šiek tiek laiko prekybos centre ir pažiūrėti kaip čionai gyvenasi. Nes su draugais mes dažniausiai susitinkam baruose, parkuose, kitose neutraliose vietose. O čia yra vieta, pritaikyta būtent vartojimui, pirkimui.
 
Mes kvietėmės draugus aplankyti mus taip, tarsi čia būtų mūsų namai, erdvė, kurioje galima vaikštinėti ir šnekėtis taip, kaip mes dabar šnekamės. Norėjome pasižiūrėti, kokie jausmai apims ir kaip mus paveiks tos 24 valandos, praleistos visiškai konsumeristinėje aplinkoje.
 
Kaip paveikė?
 
Vytautas: Po 22 valandų jaučiasi nuovargis. Vargina šviesos ir muzika. Muzika, ypač naktį, kai tu esi vienas čia vaikščiojantis pirkėjas, yra nereikalinga. Apskritai, garsas – muzika, reklamos – labai veikia.
 
Reklamas turbūt jau išmokai mintinai.

V:
Ne visas,bet dabar žinau, kad kažkoks garsus rusų atlikėjas atvažiuoja groti į Kauno areną.


Rūta Bučiūnaitė
 
Ar šį performansą reikėtų vertinti kaip protestą prieš prekybos centrus?
 
R: Tai labiau yra socialinis eksperimentas. Savo paties kūnu ir pajauta patikrinome, ar malonu čia būti, ar ne. Pamatėme, kokie dalykai išlenda, kai čia ilgiau pabūni. Nes kai apsipirkinėji kasdieną parduotuvėje, nejauti, kad šita patirtis yra taip smarkiai integruota į tavo gyvenimą.
 
Kai čia ateini ne apsipirkinėti, o susitikti su draugais, čia būti visai malonu. Bet būtent dėl draugų, nes jie vis ateidavo, klausdavo, kokia mūsų idėja, ką mes darome apskritai.
 
Mus aplankė vienas draugas, kuris sakė, kad „Maxima“ Utenoje natūraliai yra tapusi žmonių traukos centru, ji kaip turgaus aikštė, kurioje žmonės ateina susitikti.
 
Mūsų atveju parduotuvė irgi veikia kaip socialinė laiko praleidimo ir bendravimo forma. Bet čia ir slypi paradoksas – jei į ją ateini atlikti tikrosios paskirties t. y. apsipirkti, iš karto atsiranda daug daugiau streso, negu tiesiog būnant ir bendraujant.

V:
Bet tai nėra vieta, kurioje gali bendrauti šiltai.
 
Ar nesulaukėte priešiškos reakcijos iš prekybos centro darbuotojų? Visgi beveik parą čia vaikštote, turbūt atrodote įtartini.
 
V: Mes nedarėme nieko, dėl ko kas nors ką nors galėtų daryti mums. Nors pastebėjome įdomų dalyką: kai sėdėjome ant suoliuko naktį, atėjo senyvo amžiaus moteris, nusipirko sūrelį, atsisėdo ant kito suoliuko. Tada atėjo apsauginis, pasakė, kad čia negalima valgyti. Nors mes, sėdėdami šalimais, valgėme ten gal tris valandas. Mums jis nieko nesakė, bet ją norėjo išvaryti. Reiškia, jog egzistuoja kažkoks atsirinkimas pagal išvaizdą.


Vytautas Tinteris

Nemažai žmonių galvoja, kad jūs darote tik gudrią „Maximos“ viešųjų ryšių akciją.
 
V: Ne, jokiu būdu taip nėra. Žiniasklaidoje buvo pasirodęs vienas straipsnis, iš kurio pabaigos galima taip pagalvoti. Bet priklauso, kaip pažiūrėsi.
 
R: Mes tiesiog norėjome nueiti į prekybos centrą, o šį pasirinkome todėl, kad jis yra atidarytas 24 valandas.
 
Kai viską baigsit, ar grįšit į čia apsipirkinėti?
 
V: Čia buvo ir susitikimo, ir atsisveikinimo vieta, nes poryt išvažiuoju iš Lietuvos. Kurį laiką čia neapsilankysiu, nelabai to ir norėčiau.
 
R: Aš labiau kreipsiu dėmesį į tai, ką vartoju. Nes būdamas čia ilgesnį laiką tu pamatai, kaip, pavyzdžiui, žuvis palieka per naktį, numiršta ungurys – jį ištraukia, tada įleidžia naują. Į visą šitą maistą dabar žiūriu kitaip
 
V: Pavyzdžiui bandelėm vyksta akcija, jos kainuoja dvigubai pigiau, tada nuima akciją ir pardavinėja jau už įprastą kainą, nors bandelės yra tos pačios, tik labiau pasenusios.
 
Kokie šio eksperimento rezultatai? Ką supratote jam (beveik) pasibaigus?
 
R: Kol kas dar negaliu pasakyti galutinio apibendrinimo, galbūt todėl, kad nemiegojome 22 valandas. Bet paradoksas tas, kad mes išsiaiškinome, jog prekybos centre leisti laiką gali būti malonu – štai prieš šį pokalbį mes skaitėme orakulą ir žvengėm iš jo. Gal mes iš tkro konsumerizmo vaikai esame? Gal tai ir yra sunkiausia suvokti?
 
V: Bet tas laisvalaikis yra absurdiškas. Šiaip aš taip laiko tikrai neleisčiau, bet kadangi įsijaučiu į vaidmenį, tai man tampa juokinga ir malonu.

View Comments (0)

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Visos teisės saugomos © laikas.lt

Scroll To Top