Dovilė Raustytė
Tarp daugybės naujų interneto madų įsispraudusi ir žmonių panašumo ieškanti fotografija, t. y. lyginami tėvai ir vaikai, vyrai ir žmonos, vaikinai ir merginos…
Užtikome tarp jų ir lietuvaitės Ugnės darbus – nuotraukų seriją „Motina ir Dukra“. Nuotraukos kairėje matote Ugnės mamą, fotografuotą maždaug 1975 metais, o dešinėje – pačią Ugnę tokią, kokia ji yra dabar.
Susisiekėme su Londone gyvenančia fotografe ir uždavėme jai keletą klausimų.
Papasakok, Ugne, trumpai apie save. Išvažiavai į Anglija, kaip daugelis lietuvių – norėdama užsidirbti?
Dar betrindama mokyklos suolą, kaip ir daugelis bendraamžių, labai susidomėjau fotografija. Kadangi matematikos nemokėjau, o filologės ateitis didelio entuziazmo nežadino, nesiblaškydama nusprendžiau sekti savo didžiausią aistrą. Taip atsidūriau Kembridže, kur pernai įgijau fotografijos bakalaurą. Šiuo metu gyvenu Londone, ieškau naujų galimybių, kaip save realizuoti ir toliau tobulėti.
Kas įkvėpė sukurti seriją „Motina ir Dukra“?
Mano tėvai jaunystėje taip pat fotografuodavo, namuose turėdavome begales nuotraukų albumų. Dažnai vis susirasdavau kokią seną mamos nuotrauką, nuskanuodavau ir naudodavau kaip savo – mes buvom tikrai neįtikėtinai panašios. Ši serija gimė paskutiniais studijų metais, dabar tiksliai net nebepamenu, kaip tai sugalvojau. Prabudau vieną rytą ir tiesiog žinojau. Labai domėjausi, kas dedasi fotografijos pasaulyje ir visaip bandžiau tas žinias pritaikyti. Dažniausiai pačių genialiausių idėjų nereikia toli ieškoti, užtenka tiesiog pasižiūrėti į veidrodį.
Esate su mama labai artimos? Kokį ryšį perteikia šios nuotraukos?
Šis projektas nagrinėja sąryši tarp manęs ir mano mamos. Aš stengiuosi perteikti idėją, kad kiekvienas iš mūsų yra tarsi kito žmogaus kopija. Tačiau tuo pačiu aš nesiekiu tik parodyti, kokios mes panašios – aš mėginu pastebėti panašumus ir skirtumus tarp dviejų kartų. Šita fotografijų
serija atlieka simbolinę laiko mašinos paskirtį ir nukelia mane atgal į 7 dešimtmetį. Ten aš susitinku su savo mama, kur mudvi esame maždaug tokio pat amžiaus.
Perkūrei senas mamos nuotraukas, fotografuodama save lyg jos atspindį. Kas buvo sunkiausia?
Sunkiausia buvo rasti tokių pačių drabužių ir panašių vietų.
Ar buvo nuotraukų, kurių niekaip nepavyko įtraukti į projektą?
Dėl minėtų aplinkybių keletas planuotų nuotraukų tiesiog nepavyko… Pradžioje iš tikro buvau susiplanavusi padaryti daugiau, bet, deja, kone pusės sumanymo reikėjo atsisakyti.
Ar lengva buvo atkartoti mamą fotografuojant save?
Tikrai sunkiau, nei maniau. Šimtai nepavykusių kadrų, niekaip nepavykstant išlaikyti žvilgsnio reikiamame aukštyje ar identiškai pakreipiant nosį. O kai kurios nuotraukos pavyko itin paprastai, kad net kūnas imdavo drebėti iš nuostabos!
Kokia buvo mamos reakcija pamačius užbaigtą projektą?
Mama ir juokėsi, ir verkė, ir patikėti negalėjo! Žinote, kiekvienas girdėjome šimtus kartų, kad esam mamų, tėčių ar senelių kopijos, bet realiai to nepriimame už gryną pinigą, kol nepamatome priešais save fizinio įrodymo. Mamai tai buvo pati netikėčiausia kelionė į jaunystę ir jos reakcija man buvo pats nuostabiausias įvertinimas.