Sveika, pamačiusi straipsnį apie merginą kuri turi viską ir nesijaučia laiminga. Panorau pati paklausti, o ką daryti, jeigu būdama jauna dvejus metus turėjau besitęsiančią depresiją ir ta depresija, tai nera vieno vakaro prasta nuotaika, tai tikra depresija, kuri sugriauna visa tavo vidu.
Aš nežinau, kodėl man ji prasidėjo, bet jaučiausi lyg būčiau nesava, lyg ji atimtų iš manęs mano charakterį ir per ją visą laiką būčiau suirzus. Visi draugai siūlė eiti pas psichologus, bet aš jiems neturėjau laiko ir dabar po 2 metų man pagaliau pavyko iš jos išbristi. Bet aš tapi prie jos pripratau, kad ji tapo mano dalimi.
Taigi klausimas, ką daryti, jeigu taip pripratai, kad tau visą laiką kas nors negerai, kad kiekvieną kartą išgirdus klausimą – kaip laikaisi? atsakai puikiai, bet jautiesi lyg meluotum. Noriu būti laiminga ir jausti, kad man viskas gerai ir kad iš tikrųjų pagaliau aš esu laiminga.
R.
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
1.Nenuostabu, jog praeitos konsultacijos tema apie nesugebėjimą jaustis laiminga (-u), iškėlė Jūsų klausimą apie depresiją. Nesugebėjimas patirti gyvenimo džiaugsmą, apatija, prislėgta nuotaika yra vieni pagrindinių depresijos požymių. Kaip suprantu Jūs pati sau diagnozavote depresiją, į specialistus nesikreipėte, nors draugai Jums siūlė kreiptis į psichologą.
Kai patys sau nustatome diagnozę ir pasikliauname tik savimi, tenka patiems ir gydytis arba palikti viską savieigai. Kiekvienu tokiu atveju tenka prisiimti atsakomybę už gautus rezultatus: kartais teisingai nustatom diagnozę ir pasirenkam tinkamą savigydos būdą – tuomet išgyjam; kartais tik apsigydom, apmarinam ligos simptomus, bet nepašalinam ligos priežasties; o visiškai nesėkmingu atveju mūsų liga komplikuojasi ar tampa chroniška.
Žinote, neesu šalininkė lakstymo pas psichologus dėl menkiausio nuotaikų svyravimo ar eilinio kasdieninių nesusisikalbėjimų ir pan., kaip ir nesiūloma lėkti pas gydytojus suskaudus galvai ar įsipjovus į pirštą. Apskritai manau, jog žmogus turi prigimtinę teisę ir galimybę pats ar su artimųjų pagalba gyti ir pasveikti. Tačiau daug kas priklauso nuo ligos ar sužeidimo sunkumo laipsnio ir trukmės.
Jei žmogus mato ir jaučia, kad vietinių jėgų ar žinių neužtenka, tuomet geriau kreiptis į specialistus: jei iš pirmo žvilgsnio nepavojingi pilvo skausmai tęsiasi ilgą laiką, pavojinga delsti ir nesikreipti į gydytoją. Tokie patys principai galioja, kalbant ne tik apie fizinę, bet ir apie psichinę mūsų sveikatą. Depresija yra rimtas psichinės sveikatos sutrikimas, ir Jūsų atveju, gal Jums ir vertėjo paklausyti draugų patarimų kreiptis į psichologą, kuomet Jūsų depresija užsitęsė tokį ilgą laiką ir pradėjo griauti Jūsų asmenybę. Na, bet dabar yra kaip yra.
Nežinau, ar kaip nors gydėtės pati ar palikote viską savieigai, tačiau, nors pati teigiate, jog „pavyko iš jos išbristi“, man neatrodo, kad Jūs pilnai pasveikote. Galbūt Jums tiesiog pavyko, kaip jau anksčiau minėjau, numalšinti ligos simtomus, o ligos priežasties Jūs taip ir nenustatėte; galbūt pasikeitė išorinės aplinkybės, ir Jūsų sutrikimas tiesiog pasitraukė giliau į vidų į Jūsų asmenybę, kaip pati sakote „tapo Jūsų dalimi“. Tai neramina, todėl norėčiau trumpai pristatyti, kaip veikia depresjos ar kokio kito sutrikimo mechanizmas.
Galima išskirti kelis sutrikimo etapus:
1.Nuotaika. Visi žinome, kas yra gera ar bloga, linksma ar liūdna ir pan. nuotaika. Ji remiasi tam tikra emocija, jausmu ir yra palyginus trumpalaikė – gali pakisti minučių, valandų bėgy, na daugiausia užtrukti vieną dieną. Tai įprasti kasdieniai svyravimai, prie kurių esame pripratę ir kuriuos vieni geriau, kiti blogiau kontroliuoja. Taigi, mus gali užklupti depresiška nuotaika, bet tai dar nebus depresija. Po neilgo laiko (valandos ar dienos), mūsų nuotaika gali žymiai pagerėti.
2.Būsena. Jei depresiška nuotaika mūsų neapleidžia kelias dienas ar savaites, tai tampa tam tikra mūsų būsena, kuri yra pastovesnė nei nuotaika ir trunka ilgiau – nuo kelių dienų iki kelių savaičių ar net mėnesių. Ši depresiška nuotaika gali būti nuo lengvos formos (depresiškumo) iki sunkios formos (klinikinės depresijos). Jei depresijos simptomai (liūdesys, apatija, energijos praradimas, miego, apetito sutrikimai ir kt.) užsitęsia daugiau nei dvi savaites, specialistas gali nustatyti depresijos diagnozę. Žinoma, galima ir pačiam ją nusistatyti, tačiau tai nėra profesionali diagnozė.
Dabar pernelyg lengvai mes svaidomės pareiškimais „man depresija“, nors užpuolė tik kokia eilinė bloga nuotaika ar pasitaikė nesėkminga diena. Tikslią diagnozę ( yra keletas depresijos rūšių) gali nustatyti tik specialistas, remdamasis simptomais ir atvejo analize.
3. Charakterio savybė. Kuomet depresija tęsiasi mėnesių mėnesiais ar metų metais, kyla pavojus, jog depresiškumas gali tapti viena iš žmogaus charakterio savybių. Tokiu būdu keičiasi žmogaus asmenybė. Būtent šį procesą, Jūs gana vaizdžiai aprašote savo laiške:“jaučiausi lyg būčiau nesava, lyg ji atimtų iš manęs mano charakterį“, „aš taip prie jos pripratau, jog ji tapo mano dalimi“. Aiškiau ir nepasakysi, ir tai labai neramina, nes Jūsų negydyta ar nepakankamai gydyta depresija giliai suleido šaknis į Jūsų gyvenimą ir dabar patyliukais atlieka savo juodą ardomąjį darbą.
Mūsų charakteris, mūsų asmenybė ne tik yra įtakojami išorinių ir vidinių išgyvenimų, bet ir patys įtakoja tai, kaip mes patiriame ir suvokiame gyvenimą. Jei charakteris tampa depresiškas, mes į pasaulį imame žvelgti tarsi pro pajuodintus depresijos akinius, tuomet, kaip Jūs pati sakote: “visą laiką kas nors negerai“, „negali būti, kad pagaliau aš laiminga“, žmogus nebesugeba patirti gyvenimo džiaugsmo. Tokiu atveju, net jei nelieka objektyvių priežasčių depresijai, ji automatiškai nepasitraukia, nes yra tapusi tarsi asmenybės dalis, tarsi kokia nelemta priklausomybė, o atsikratyti jos ne taip paprasta.
Jums nuoširdžiai patarčiau kreiptis profesionalios pagalbos, jei turite galimybę. Nežinau iš kokio miesto esate, ar Jūsų mieste būna kokie terapiniai kursai (meno terapijos, savęs pažinimo ir kt). Jei nuspręsite ieškoti, tai rasite kur. Profesionalią psichologo pagalbą tam tikrą laiką nemokamai turėtų suteikti Jūsų gydymo įstaigą, kurioje esate prisiregistravusi. Reikia kreiptis į šeimos gydytoją. Galima kreiptis į privačia praktika užsiimančius psichologus ar psichoterapeutus, jei yra galimybių.
Nenoriu Jūsų gąsdinti, tačiau iš gyvenimiškos ir profesinės patirties galiu numanyti, jog depresiškas Jūsų dviejų metų depresijos palikimas gali ilgai kartinti Jums gyvenimą ir versti Jus apgaudinėti save ir kitus, deklaruojant laimingą gyvenimą. O tai pavojinga, nes gali Jus atvesti į naują depresijos laikotarpį. Jei vis tik nuspręsite kapstytis pati, būtinai į pagalbą pasitelkite artimuosius ir draugus, kuriems Jūs rūpite.
Viena iš gyvenimiškų taisyklių, kurių ir pati laikausi, sako, jog, kuomet esame visiškai pasimetę ir nebežinome, nei ką galvoti, nei kaip elgtis, kai nesusitvarkome patys su savimi, reikia įsiklausyti į tai, ką mums sako ir pataria mus mylintys žmonės, nes būtent per juos šiuo metu mums gali kalbėti gyvenimo išmintis. Jūsų draugai jau seniau Jums patarė kreiptis į psichologą, bet Jūs neturėjot laiko, o gal noro; o štai ir aš dabar Jums iš esmės siūlau tą patį.
Na, bet jei vis tiek nuspręsite nesikreipti (turite tokią teisę),o bandysite pati kažką keisti, tai siūlyčiau pradėti nuo bandymo išsiaiškinti depresijos, kuri truko tuos du metus, priežastį ar priežastis. Jei žinote, kada ji prasidėjo, galite pabandyti atsekti ir priežastį, tuomet būtų lengviau gyti. Profesionalas padėtų Jums tai padaryti, jis tiesiog palydėtų Jus nelengvu savęs pažinimo ir sveikimo keliu. Taip pat Jums tinka praeitoje mano konsultacijoje pateiktos rekomendacijos apie ankstyvosios patirties analizę, dabartinio gyvenimo autentiškumą ir egzistencinių klausimų aktualumą Jūsų gyvenime.
Esmė tame, jog Jums reikėtų koreaguoti savo charakterį – depresiškumą, kuris pamažu įsibrovė tarp Jūsų charakterio savybių iškrapštyti lauk, o vietoj jo sukurti naują, šviesią ir viltingą savybę, kuri padėtų Jums patirti gyvenimo džiaugsmą ir jaustis, kaip pati trokštate “pagaliau laiminga“, neapgaudinėdama nei pati savęs nei kitų. O kol kas siūlau nemeluoti nei sau nei kitiems, jog Jūsų gyvenimas nuostabus, jei jis toks nėra. Nebūtina visiems atverti savo širdį, bet juk galima pasakyti kažką, kas būtų arčiau tiesos.
Taigi, vienaip ar kitaip – ar nuspręsite keliauti šiuo daug pastangų reikalaujančiu sveikimo keliu viena ar su kitų pagalba, Jums linkiu sėkmės ir ištvermės.
Svarbiausia neapsipraskite, nesusitaikykite su tokia savo gyvenimiška jausena, išdrįskite judėti, keistis, ieškoti išeičių – na, kaip ir ta visiems turbūt jau žinoma drąsi varlytė, kuri įkritusi į pieno kubilą, šokinėjo jame tol, kol suplakė sviestą, ir atsispyrusį į jį, iššoko iš to nelemto kubilo.
Tai labai paprasta, bet kartu labai teisinga ir įžvalgi alegorija, tuolab, kad depresija tikrai kėsinasi žmogų tarsi paskandinti. Linkiu ir Jums ir visiems mums, įkritus į depresijos kubilą, nepasiduoti – kovoti už savo gyvenimą. Sėkmės!