Kino pusryčiuose – „Auksiniu gaubliu“ įvertintas filmas „12 vergovės metų“

Laikas.lt
Dovilė Raustytė

Užvakar Holivude 71-ąjį kartą buvo išdalinti „Auksiniai gaubliai“. Net ir domintis kinu tiek, kiek apie jį praneša „Vakaro žinios“, aišku, kad tai labai svarbūs apdovanojimai masinio vartojimo filmų gamintojams.

Taigi, visai neplanuotai, likus vos kelioms valandoms iki ceremonijos, teko pamatyti filmą „12 vergovės metų“, kuris ir buvo pripažintas „Geriausiu draminiu filmu“ („12 Years A Slave“, rež. Steve McQueen). Toje pačioje kategorijoje jis varžėsi su filmais: „Kapitonas Phillips“ („Captain Phillips“), „Gravitacija“(„Gravity“), „Filomena“ („Philomena“), „Lenktynės“ („Rush“).

„12 vergovės metų“ – tikrais faktais paremta juosta, tiksliau pastatyta pagal 1853-aisiais parašytą to paties pavadinimo Solomono Northupo autobiografiją. Niujorke laisvu žmogumi gimęs juodaodis klastingai parduodamas į vergiją. Smurtas, alinantis darbas, daugybė pažeminimų ir nežinioje gyvenančios šeimos ilgesys pagrindinį filmo/knygos veikėją persekioja 12 metų. Kad jausminga ir skaudi istorija būtų perteikta kuo įtaigiau, režisierius į pagalba pasitelkia tokius aktorius kaip: Michaelį Fassbenderį, Bradą Pittą ar Benedictą Cumberbatchą. Pastarasis pažįstamas TV serialo „Šerlokas“ („Sherlock“) gerbėjams. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Chiwetelis Ejioforas šioje istorinėje dramoje sužibėjo kaip puikus aktorius ir netruko būti nominuotas kategorijoje „Geriausias draminio filmo aktorius“. Tačiau nosį jam nušluostė Matthew McConaughey už vaidmenį filme „Dalaso klubas“ („Dallas Buyers Club“).

Žmonės pasiilgę filmų apie vergovę, o dar kai istorija paremta kažkieno asmenine patirtimi, rezultatas garantuotas. Žinoma, pats filmo pastatymas nepriekaištingas, nors kažin, ar vergams plantacijose dažnai tekdavo vilkėti švarius drabužius. Bet Holivude jie švarūs. Kaip jau supratote, ir kraujo čia ne tiek daug, kiek būna iš tikrųjų kone negyvai nuplakus žmogų. Bet iš kur mums žinoti, kaip ten būna? Verčiau pasimėgauti aplodismentais akomponuojamomis vergų dainomis, gelbėjusiomis, kai kančios riba jau seniai peržengta.

Nors pasakojama tragiška to meto tamsiaodžių lemtis, filmą galima vadinti šviesiu: blogieji gauna, ko nusipelnę, o gerieji galiausiai po galybės negandų išvysta šviesą tunelio gale.

Patiks istorinių filmų gerbėjams, nemėgstantiems saldžių filmų apie meilę, bet ir nesirenkantiems juostų, murkdančių kraujo klane. Nepatiks: kurie, iš filmo nori ne tik gražaus reginio ar emocingos istorijos. Bet ar tokių yra?