Vilniaus rajono savivaldybėje, kurioje dirba daugiausiai lenkų tautybės asmenys, regis, vadovaujamasi visai kitokiais įstatymais nei Lietuvos respublikoje.
Beveik penkerius metus trukęs teismų karas su Vilniaus rajono savivaldybe ir jos mere Marija Rekst dėl lenkiškų gatvių pavadinimų, atrodo, niekada nesibaigs. Viso to kaltė – M. Rekst ir jos pavaldinių nesusigaudimas įstatymuose.
Vilniaus rajono savivaldybė ignoruoja Lietuvos teismų sprendimus pakeisti lenkiškus gatvių pavadinimus į lietuviškus, arba nukabinti dvikalbes lenteles. M. Rekst tyčia atsisako tai daryti. Jos argumentai: „Kas turi keisti užrašus? Savivaldybė? Savivaldybės administracija. Kokiu būdu? Jeigu yra poreikis. Pas mus gyvena daugiau nei 61 proc. lenkų, jie nori, kad užrašai būtų lenkų kalba. Aš manau, kad taip ir turi būti”.
Valstybinė kalbos inspekcija gerai žino, kad Vilniaus rajono kai kurių gyvenamųjų vietų gatvių pavadinimų lentelėse vartojamos lietuvių ir lenkų kalbos. Lenkiški užrašai yra teisiškai nepagrįsti. Vartojant dvikalbius gatvių pavadinimus pažeidžiami Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnis, kuris skelbia, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra tik valstybine kalba.
Taip pat M. Rekst vadovaujama savivaldybės administracija pažeidžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės lietuvių kalbos komisijos nutarimą Nr. 66, kuris numato, jog viešieji užrašai turi būti teisiškai pagrįsti.
Ir to negana, pažeidžiamas ir dar vienas Vyriausybės nutarimas, kuris skelbia, jog gatvių pavadinimų lentelėse turi būti vartojamas teisiškai įregistruoti (įtraukti į Registrą) pavadinimai.
Tačiau, atrodo, kad Lietuvoje ne visiems galioja vienodi įstatymai. M. Rekst ginasi nuo mestų kaltinimų ir gina lenkiškus gatvių pavadinimus, bandydama teismams įrodyti kitokią tiesą. Ji teigia: „Viešuosius užrašus, tarp jų ir gatvių pavadinimų, tautinės mažumos kalba Lietuvos Respublikoje reglamentuoja ir galiojantys nacionaliniai bei aukštesnės galios – tarptautiniai teisės aktai“.
Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko pavaduotojas Arūnas Dambrauskas tai vadina absurdu: „Mūsų inspekcija nemato argumentų, kodėl Vilniaus krašte būtų galima kabinti gatvių pavadinimus dviem kalbomis. To neleidžia šiuo metu galiojantys teisės aktai, tokią Inspekcijos nuomonę ne kartą yra patvirtinę teismai. Gaila, kad tokio akivaizdaus dalyko nenori suprasti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų atsakingi pareigūnai“.
Jokie Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato tokių užrašų teikimo galimybės. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija ir oficialus išaiškinimas, kurią teismuose cituoja M. Rekst, nėra tiesiogiai taikytinas tarptautinis dokumentas, jos nuostatos įgyvendinamos tik atsižvelgiant į valstybių teisines sistemas. Kitaip tariant, konvencija yra tik rekomendacinio pobūdžio dokumentas.
Už dvikalbių gatvių pavadinimų lentelių kabojimą yra atsakinga M. Rekst pavaldinė, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorė Liucina Kotlovska. Ji už teismo nutarimo nevykdymą buvo nubausta 400 Lt, tačiau nuobaudą apskundė teismui.
Šiuo metu reikia laukti teismo posėdžio, kuriame Valstybinė kalbos inspekcija gins savo poziciją. Šio teismo nutartį bus galima apskųsti aukštesnės instancijos teismui. Kol paskutinis teismas nepriims galutinės nutarties, tol ir kabos dvikalbės lentelės. Teismų karuselė sukasi, o padėtis nesikeičia.