Esu jautri kitų nuomonei, labai sunkiai priimu kitų nuomonę apie save, mane kankina nuolatinis nerimas dėl mamos ir baimė dėl jos. Problema ta, kad mama geria ir jei niekas negali padėti. Manau, kad ji pirmiausia susirgo depresija, paskui pradėjo gerti, o dabar labai serga – nuolat skauda kojas, bet ji neina pas gydytojus. Vasarą, kai jai buvo jau visai blogai, sugebėjau mamą pristatyt į ligoninę, gydytojai sakė, kad ji pagis, jei pati norės. Mama turi seserį, kuri mane apkaltino, jog esu kalta, kad mama serga.. Bet kiek save prisimenu, tai mano gyvenimas buvo ištisas mamos saugojimas, ginčų ir barnių sprendimas su seneliais, butelių slėpimas nuo mamos… Taip pat nuolatiniai įrodinėjimai mamai, kad ji stipri, kad gali pasikelti, susirast darbą; įrodinėjimai seneliams, kad neesu, kaip jie sako, nei kvaila, nei „gluša“, nei tinginė, nei senmergė… Vaikystėje turėjau dar draugų, paauglystėje jau nebe, tapau uždara, iš manęs tyčiojosi ir nors mėgstu mokytis – gerai nesimokiau. Teta netgi man kažkada pasakė, kad, pasirodo, aš niekam nereikalinga „merga“. Dar prieš tetos žodžius, kad esu nereikalinga, vyliausi, jog jos ir mano pastangomis pavyks išgelbėti mamą, bet ji pasakė kad mama yra mano vienos problema ir dar bandė mane sumušti. Muštynės ir rėkimai buvo mano mamos tėvų kasdienybė… Kartais jaučiu, kad tyčia pradedu elgtis taip, kad ant manęs pyktų, dažnai net nekaltas žodis gali iššaukti kovos būseną, labai dažnai pradedu šaukti to nejusdama, nervinuosi, guluosi ir keliuosi su mintimis apie mamą, jaučiuosi kalta. Kalta, kad neturiu jėgų jai padėti. Tačiau kaip padėti sau? Kaip ištrinti visus blogus žodžius apie mane, kaip į juos nekreipti dėmesio, kaip panaikinti savęs naikinimo ir graužaties programą. Kaip man atrasti sielos ramybę?
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Miela Nepažįstamoji, Jūsų laiškelis mane sujaudino ir suneramino. Sujaudino Jūsų vidinė stiprybė, kuria esate apdovanota, ir kuri Jums padeda ištverti, kovoti su neigiamomis Jūsų gyvenimo aplinkybėmis, su Jums nepalankia, net žalojančia šeimos, giminės aplinka, su mamos ligomis. Tačiau Jūs neesate geležinė, taigi kaip ir mes visi, esate pažeidžiama – žeidžia pikti žodžiai ir nepelnyti priekaištai, prisiimta ar primesta kaltė, bevaisės pastangos padėti mamai ir suvienyti šeimą. Visa tai neramina, nes Jūs tarsi kartojate savo mamos nesėkmingo gyvenimo scenarijų. Sakote, jog Jūsų mama taip pat kadaise bandė taisyti savo šeimą, tačiau jai nepavyko, ji susirgo depresija, o, kaip suprantu, vėliau atsėlino alkoholizmas ir kitos ligos. Mieloji, norėčiau Jūsų paklausti, ar pati sau norite tokio tolimesnio gyvenimo scenarijaus? Manau, kad tikrai ne, todėl gale laiško ir klausiate, kaip panaikinti savęs naikinimo ir graužaties programą, kuri, deja, Jūsų gyvenime jau įsijungusi. Reikia ją išjungti kiek įmanoma greičiau, kol nesuniokojo Jūsų gyvenimo kaip niokoja mamos, kol turite pakankamai ryžto ir noro. Tam Jūs turite pradėti gyventi savo pačios gyvenimą.
Perskaičius Jūsų laiškelį pirmiausia būtent pagalvojau, jog ši mergina tarsi gyvena ne savo, o savo mamos, savo šeimos gyvenimą. Gink Dieve, nesakau, jog Jūsų gyvenime neturi būti vietos mamai, šeimai, tačiau nereikia tam skirti viso savo gyvenimo, jame turi likti vietos ir Jums pačiai, kitiems žmonėms, draugams, profesijai, pomėgiams, svajonėms, siekiams ir daugybei kitų dalykų, kurie sudaro gyvenimo mozaiką. Toks „savanoriškas“ savo asmeninio gyvenimo atsisakymas yra būdingas žmonėms su tokia kaip Jūsų vaikystės, paauglystės patirtimi, kuomet vietoj to, kad vaikas, paauglys galėtų gyventi savo vaikišką, paauglišką gyvenimą ir atitinkamai spręstų savo vaikiškas, paaugliškas problemas, jam primetamas suaugusiųjų gyvenimas ir suaugusiųjų problemos.
Jūs saugojot ir gynėt mamą, nors tai ji turėjo Jus saugoti ir ginti, Jūs sprendėte suaugusiųjų barnius ir ginčus, nors santykius aiškintis turėjote su bendraamžiais, Jūs kovojot už mamą su ja pačia ir su giminaičiais, nors tai jie turėjo kovoti už Jus. Tokia karti patirtis tam tikra prasme užgrūdina, tačiau kartu ji ir apiplėšia žmogų, nes nuo pat vaikystės jam atimama galimybė gyventi savo gyvenimą, atrasti naujas gyvenimo mozaikos dalis. Kai žmogus pagaliau suvokia, jog jo paties gyvenimas teka kažkur pro šalį ar byra į šipulius, o kitų gyvenimų, nepaisant visų pastangų, nei pakeisti prieš jų pačių valią nei nugyventi už juos jis negali, tuomet savo gyvenimą susigrąžinti ne taip jau paprasta – reikia jį atsikovoti. Betgi kovos dvasios Jums netrūksta – kovojat už mamos gyvenimą, reikėtų pakovoti ir už savąjį, rūpinatės jos likimui, susirūpinkite ir savuoju.
Taigi siūlau peržiūrėti dabartinio savo gyvenimo mozaikos dalis ir pabandyti atrasti trūkstamas:
- Jūsų mama. Taip, ji yra ligonis. Alkoholizmas yra liga, depresija, jei ji ja serga, yra liga, kojos skauda irgi dėl kažkokios ligos. Serga, kaip suprantu ji jau seniai, jei rūpinatės ja nuo mažumės. Tai leiskite paklausti, kurgi čia gali būti Jūsų kaltė? – ogi niekur. Čia nėra Jūsų kaltės. Ir tai, kad ji nesigydo, nesirūpina savo sveikata, nebando išbristi iš alkoholizmo – tai taip pat yra ne Jūsų atsakomybė, o jos. Jūs gi bandote jai padėti, kaip tik išmanote, bet net gydytojai Jums aiškiai pasakė: „pagis, jei norės“- ne, jei Jūs norėsite. Jūsų daliai tenka skaudžiai susidurti su viena iš gyvenimo tiesų, jog neįmanoma pakeisti kito žmogaus, net paties artimiausio, jei jis pats to nenori. Tik tuomet, jei žmogus pats deda pastangas, jam galima padėti keistis. Aš puikiai suprantu Jūsų rūpestį sergančia mama, ir tikrai nesiūlau jos apleisti, tačiau, manau, Jums reikėtų suvokti ir priimti savo galimybių jai padėti ribas. Nežinau, ar esate ieškojusi profesionalios pagalbos dėl mamos alkoholizmo (pvz., Lietuvoje veikia Minesotos programa), tačiau, kiek žinau, visur galioja viena pagrindinė sąlyga – žmogus pats turi norėti pasveikti ir būti pasiryžęs dėti pastangas. Galite ir toliau mamą raginti, skatinti, drąsinti, suteikti informaciją apie galimus gydymo būdus, bet sprendimą gali priimti tik ji pati – tai nei Jūsų galioje, nei Jūsų valioje. Jei Jūsų mama pastatė siena, į kurią atsimuša Jūsų geranoriškos pastangos padėti, tai , vaizdžiai tariant, nedaužykite sienos galva, nes ne nuo Jūsų jėgų priklauso jos suskaldymas – tik pati mama ją gali sugriauti. Kodėl ji nenori – tai jau jos gyvenimo istorijos klausimas, o dabar mes kalbame apie Jūsų gyvenimą. Pati matote, kad tas daužymasis kenkia Jūsų fizinei ir psichinei sveikatai: nuolat patiriate stresą, nerimą, kaltės, beviltiškumo, vienišumo jausmą. Norėčiau Jums tarti: „ sustokite, nurimkite, atsikratykite Jums primestos kaltės ir atsigręžkite į savo pačios gyvenimą “. Jei vienai bus per sunku, ieškokite profesionalios pagalbos
- Jūsų teta ir kiti giminaičiai. Šiuo atveju būsiu konkreti – bendraukite tik tiek, kiek pati nuspręsite, kad reikia ar, kad norite. Jei bendravimas nuolat vyksta pagal tą patį Jus žalojantį scenarijų – tiesiog vengite jo, nesivelkite vėl ir vėl į tą patį beprasmišką, pilną neigiamų emocijų ir vertinimų, santykių aiškinimąsi. Patausokite savo kūno sveikatą ir sielos ramybę.
- Pabaigoje norėčiau trumpai paminėti tas gyvenimo mozaikos dalis, kurių Jūsų gyvenime galbūt trūksta, į kurias siūlyčiau atkreipti dėmesį. Nežinau nieko apie Jūsų darbą, profesiją (laiške apie tai nekalbate). Mėgstamas darbas, mokslas ar koks kitas užsiėmimas labai praturtina ir praplečia gyvenimą, suteikia pasitikėjimo savimi jausmą. Pasitikėjimą kitais žmonėmis ir saugumo jausmą atkuria artimi santykiais su kitais žmonėmis, draugais, kurių, kaip suprantu, Jūsų gyvenime trūksta. Jūsų laiške mane nudžiugino Jūsų teiginys, jog svetimiems žmonėms esate įdomi. Galbūt kaip tik metas atsigręžti į tuos kol kas svetimus žmones, atsiverti naujiems santykiams ir galbūt ilgainiui kai kurie svetimi taps artimi.
Yra dar daug kitų mozaikos dalių ( pomėgiai, siekiai, svajonės, laisvalaikis ir kt.), kurias Jūs pati turite atrasti ir sudėlioti į vientisą savo gyvenimo paveikslą. Ir nors jame, kaip ir kiekvieno iš mūsų, neišvengiamai bus ir tamsių spalvų, ir aštrių kampų ir gilių duobių, nepaisant visų mūsų pastangų gyventi gražiai ir laimingai, tačiau svarbu tai, jog tai būtų autentiškas mūsų gyvenimas – toks vienintelis ir nepakartojamas, kuomet siela gali būti rami, kad keliaujame tikruoju savo gyvenimo keliu. Tokios sielos ramybės Jums ir linkiu. Ir dar – drąsos, stiprybės ir vilties, mokantis pamilti save ir savo gyvenimą.