ACIU AUTOREI ...PRARIJAU ABI DALIS ...LAUKIU TRECIOS ;)

Galima vardinti šios knygos privalumus, bet pakaks vieno -autorė nekopijuoja kitų rašytojų stiliaus, o svarbiausia ji netampa nei teisėja, nei budelė. Lietuvių rašytojai pasiduoda laiko madai: rašo apie Vytautą, Mindaugą, ( J. Užurka) ir kokie jie buvo išmintingi. Dar yra rašančių kokie buvo svoločiai miškiniai ( M.Ivaškevičius "Žali"). Tačiau ar daug yra rašytojų kurie rašytų apie eilinį būgnininką ar markitantę, o ne narsų etmoną ar maršalą? Rašytoja pamėgino parodyti kokie buvo žmonės XVII ir XVIII amžiuje.Manau jai tai pavyko. Reikia daugiau tokių knygų...

Man tik del vieno dalyko liudna - vos pradejau skaityti, knyga baigesi... taip noretusi, kad jos apimtis bent triskart didesne butu, o autorei tikrai nepritruktu kurybiskumo ir izvalgu.

Pirmą Silva rerum skaičiau su malonumu. Jautėsi, kad knyga rašoma skaitytojui. Istorinis periodas buvo piešiamas labai "riebiai", su daug detalių. Buvo ne vienas personažas, už kurį buvo galima "sirgti", ir Uršulė, ir Kazimieras, ir jų tėvai. Ir kas svarbiausia, pirmoje silvoje tie personažai buvo aktyvūs, veiklūs; žmonės, sprendžiantys savo problemas ir siekiantys savo laimės.

Antroje silvoje laikmečio piešinys gerokai skurdesnis. Mažiau detalių, mažiau įvairovės. Ir personažai staiga suserga chroniška lietuvių literatūros liga - jiems blogai, jie yra aukos, jie kenčia ir nieko nedaro. Pakvimpa paskenduolėmis, parduotomis vasaromis ir sodybų tuštėjimo metais.

Gerose knygose paprastai būna bent vienas perosnažas, už kurį galima "sirgti". Už ką galima sirgti Silva rerum II? Uršulė pasenus, sugriovus savo gyvenimo meilę, netekus vaikų ir narkomanė. Jonelis, atkeliavęs iš pirmos dalies, toks pat pasenęs, serijinis žmogžudys, luošas ir nevalyvas. Jonas Izidorius Norvaiša - girtuoklis ir mergininkas, paliekantis savo nuotaką vestuvių naktį; kareivis, kuris visada pralaimi. Jo žmona Ona Kotryna - auka, kurią vyras išsiunčia į tremtį, kuri mėgaujasi tuo, kad ją kasnakt prievartauja švedų kareivis; kuri tą kareivį nunuodija ne todėl, kad jis ją prievartauja, bet todėl, kad ją palieka; kuria piktnaudžiauja ir šukuoja kaip vilną jos pačios tarnaitė, dvaro prievaizdas, vyro teta ir net kunigas. Taaaip, tikras malonumas tapatintis su tokiais personažais.

Lietuviai ir lenkai per marus ir karus išvis pasidaro baisūs. Plėšia lavonus gatvėse, valgo savo vaikus, žudo, girtuokliauja ir ištvirkauja, pasipūtę ir kvaili vienu metu. Žemaičiai iš girių išlenda visi purvini, bjaurūs ir laukiniai. Švedai marodieriauja ir prievartauja. Rusai, o siaube siaube, neraštingi, muša moteris (o toms durnoms lietuvėm tai visai patinka), geria neatsipagirioja, virpa prieš valdžią ir batiušką ciesorių garbina.

Ai tiesa, pamiršau Aaroną Gordoną. Va šitas žmogus tai geras žmogus. Ir žmoną myli didele, pastovia meile. Geriausias gydytojas Vilniuje. Ir išsimokslinęs, ir tyrinėtojas iš prigimties. Ir Vilnių bando nuo maro išgelbėti. Ir pacientus priima naktimis, kai tiems reikia dvasios paguodos, net atlygio neima. Ir net kilmingąją Uršulę išgelbsti, kai minia ją nori sudraskyti. Taip plikom rankom, nebijodamas jokių pavojų, ima ją ir nesavanaudiškai išgelbsti. Stebėtina, iš kur ir pavyko tokį puikų žmogų surasti?

superiniska pirma dalis buvo, butinai jamsiu antra, o jau yra prekyboj??

Na dabar dar labiau laukiu sitos knygos! :)