Suprantu, jei vakar keikėtės. Daug keikėtės. Suprantu, jei susinervinę bare rėkėte ant stalo kaimyno, apliejusio jus alumi. Suprantu ir jūsų stalo kaimyną, išpylusį alų po to nelemto Vlado Ilievski tritaškio.
Suprantu jus, jei savo išmaniojo telefono žemėlapyje bandėte rasti, kur po velnių yra ta Makedonija. Arba negalėjote ištarti to vyruko, ką tik pataikiusio penktą tritaškį į lietuvių krepšį, pavardę.
Suprantu, jei negalėjote suvokti, kaip Makedonijos rinktinė nugali Lietuvos rinktinę. Aš irgi to nesuvokiau.
Bet po rungtynių būdamas šalia Vlado Ilievski supratau kitą pusę. Lietuvos varžovų pusę.
Mačiau turbūt laimingiausią pasaulyje žmogų, sunkiai valdantį džiaugsmą savyje. Ir tuo pačiu sunkiai bepastovintį ant kojų, nes visą čempionatą žaidžia vidutiniškai po 37 minutes.
Ilievski iki rungtynių pabaigos likus žaisti 11 sekundžių tritaškiu išpjovė Lietuvos širdį ir atidavė ją savo dievams kaip auką. Po mačo Makedonijos rinktinės gynėjas prisipažino, kad tai buvo svarbiausias jo karjeros metimas.
Taip pat būtų kalbėjęs Simas Jasaitis, jei būtų pataikęs po keliolikos sekundžių kitoje aikštės pusėje. Bet nepataikė ir jo negalima kaltinti. Derinys buvo geras, Dariaus Songailos užtvara – solidi, pozicija metimui – puiki.
Kamuolys neįkrito ir su medaliais turime atsisveikinti.
Neįkrenta visiems. Toks sportas.
Nesigilinsiu, kas, kodėl ir už ką kaltas. Bet paprašysiu prisiminti jūsų visų savijautą prieš rungtynes.
Ar kuris nors iš jūsų jaudinotės taip, kaip prieš rungtynes su Ispanija? Ar turėjote tokios baimės, kaip prieš mačą su Serbija? Ar žiūrėdami dvikovą su Makedonija per pirmus tris kėlinius bent kartą buvote rimtai sunerimęs? Ar iki to Ilievski metimo buvote bent kartą pagalvoję „velnias, mes galime nepatekti į pusfinalį“?
Manau, visų atsakymas būtų toks pats. Mes visi nevertinome Makedonijos. Visi jau matėme save pusfinalyje. Visi sakėme „op“ neperšokę griovio.
Kažkas pyko nusipirkęs bilietą į pusfinalį, kuriame negalės pamatyti lietuvių, nes rungtynių laikas pakeistas. Nors lietuviai dar net nebuvo patekę į pusfinalį! Sveikinimai, vyruti! Galėsi savo pusfinalio rungtynes žiūrėti 17.30 val., kaip ir pirkai bilietą. Bet ten nežais lietuviai.
Kaip mes vertiname varžovus, lygiai taip pat juos mato ir krepšininkai. Jie gali kalbėti, kad visus varžovus gerbia, bet Makedonija yra Makedonija. Kas bijo Makedonijos?
O kai rinktinė neturi tokio talento kaip Lino Kleizos, tinkamai nenusiteikus negali tikėtis nieko gero. Lietuvos rinktinės strategas Kęstutis Kemzūra ne kartą kartojo, kad šios komandos jėga yra širdis ir nusiteikimas.
Gal ne viskas suveikė. Gal vyresnių ir jaunesnių žaidėjų lydinys nesuveikė. Gal buvo galima laimėti ir be Lino Kleizos.
Bet nepavyko, nes tai sportas. Gerbkime kitą komandą, kuri kovojo kaip galėjo ir atidavė daugiau nei galėjo duoti.
Ir po šimts, palaikykime rinktinę ketvirtadienį, kai ji kovos su Slovėnija dėl vietos olimpiniame atrankos turnyre. Nes kitąmet likti be olimpiados būtų kur kas liūdniau nei šiemet be medalių.