Laisvė, meilė, brolybė!

Apie garsiausią visų laikų jaunimo neformalų „gėlių vaikų“ arba hipių judėjimą atsiradusį 7 dešimtmečio pradžioje Amerikoje, ko gero, visi tikrai yra girdėję ir jau įsidėmėjo jų skiriamuosius bruožus — ilgus plaukus, plačias kelnes, palaidą gyvenimo būdą… O nuo ko tai prasidėjo ir kas tuo metu dėjosi sovietinėje Lietuvoje? Ar tokia ideologija nesikirto su Lenino komjaunuolių „būreliu“?

Totalitarinio rėžimo gniaužtuose hipiai buvo tarsi priešprieša viskam, ką skelbė valdžia. Jaunuoliai nesitaikstė su jiems primetamais elgesio ir išvaizdos šablonais ir maištavo prieš ant pjedestalo iškeltas komunistų vertybes. Tai buvo savotiškas protestas prieš pilką sovietizmo masę.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Dar prieš hipius, 6 dešimtmetyje iš vakarų ėmė sklisti atgarsiai apie naująją muziką — rokenrolą, kuri išsivystė iš juodaodžių ritmenbliuzo ir buvo visiška priešingybė iki tol populiarioms estrados melodijoms.

^{„Stiliaga“ (stileiva)}

Jaunimas greitai susižavėjo tokiu energingu ritmu, kurį draudė konservatyvūs, tradicijas puoselėjantys suaugusieji.

Čia reikėtų priminti ir apie rokenrolo karalių Elvi Presley (Elvis Preslis) bei britus „The Beatles“, kurių daina „Love Me Do“ paveikė viso pasaulio jaunuolius, o taip pat ir sovietinę Lietuvą. Tai vadinamoji „big beat“ (didelis smūgis) muzikos karta, mūsų šaliai atnešusi gitarų „brazdinimą“ ir daugybę naujų muzikos grupių.

Apie „big beat“ muzikologas Julius Juzeliūnas „Kultūros baruose“ 1970 m. paskelbtame straipsnyje rašė: „Ar šis triukšmingas ritminis gitarų dundesys turi ką nors bendra su muzika?“. To meto suaugusiesiems toks jaunimo susižavėjimas buvo nesuvokiamas. „Vulgarus riksmas, klyksmas, „įkvepiantis“ net instrumentų laužymą, daužymą ir pan.“, — rašė J. Juzeliūnas. Ilgainiui iš rokenrolo išaugo rokas ir atsirado roko festivaliai.

Rokenrolo pradžioje tarp jaunimo paplito vadinamoji „stiliagų“ (stileivų) mada. Tiesą pasakius „stiliagos“ savo išvaizda buvo visiška priešingybė hipiams, nes dėvėjo siauras, trumpas kelnes, languotus plačiapečius švarkus, avėjo didelius batus, ryšėjo kaklaraiščius, o plaukus sušukuodavo į viršų. Tai buvo pirmasis vieningas jaunimo judėjimas. Stileivos klausėsi rokenrolo ir džiazo, šoko tvistą.

Tiesiogiai hipiams pradžią davė vadinamieji bytnikai (angl. beat generation) — sudaužytoji karta. Jos pradininkais laikomi rašytojas Jack Kerouac (Džekas Keruakas) ir jo studijų draugai Allen Ginsberg (Alenas Ginsbergas) ir William Burroughs (Viljamas Barausas). J. Kerouac romanas „Kelyje“ tapo ir sovietinių hipių Biblija, paskatinusia keliauti autostopu.

Valdžios reakcija į hipius

Kadangi sovietinės Lietuvos hipiai darė viską, ką buvo uždraudusi valdžia (klausė roko muzikos, augino ilgus plaukus, atsisakė tarnauti armijai ir t. t.), labai greitai buvo imtasi prievartos ir persekiojimo, kuriuo buvo siekiama jaunimą atvesti į „doros kelią“. Jeigu milicija pamatydavo ilgaplaukį plačiakelnį vaikiną, greitai pagaudavo ir „nesicackindama“ apkirpdavo tiesiog gatvėje, o kelnes suplėšydavo. Hipiams kvietimas į sovietinę armiją buvo didžiulis laisvės suvaržymas, todėl sovietiniai hipiai darydavo viską, kad tik netarnautų kariuomenėje. Dažniausiai vaikinai ryždavosi suvaidinti savižudybę, pjaudavosi venas ir mieliau keliaudavo į beprotnamį.

^{Roko festivalis Estijoje „Elva ’71“ (Nuotrauka iš asmeninio O. Zacharenkovo archyvo)}

Narkotikai, alkoholis ir laisvas gyvenimo būdas

Yra nusistovėjęs stereotipas, jog visi hipiai buvo narkomanai. Amerikos teritorijoje ypač paplito haliucinogeniniai narkotikai, tokie kaip LSD, heroinas, amfetaminas. Rusijoje ir sovietinėje Estijoje hipiai švirkšdavosi aguonų nuovirus, o Vilniuje labiau svaigindavosi alkoholiu ir migdomosiomis tabletėmis. Nors stipresnių narkotikų išbandymas hipiui suteikdavo garbę prieš kitus, tačiau nereikėtų tikėti ta nuostata, kad visi iki vieno jie buvo narkomanai. Patys hipiai sako, kad sovietinėje Lietuvoje jų karta labiau nukentėjo nuo alkoholio, nes stipresnių narkotikų visgi buvo sunkoka gauti.

^{„Grįžtant iš Voru į Vilnių“. (Nuotr. iš} ^asmeninio ^{O. Zacharenkovo archyvo)}

Didžiulė Sovietų Sąjungos teritorija atvėrė kelius į kitas šalis, todėl Lietuvos hipiai autostopu laisvai važiuodavo per Taliną, Leningradą, Maskvą ir kt. Hipiai buvo labai draugiški, todėl tos pačios subkultūros atstovų namų durys jiems visada būdavo atviros. Visai nesvarbu, kad keliaudamas pirmą kartą atsidūrei nepažįstamame Taline, jei pamatysi ilgaplaukį ir pasisakysi, kad neturi kur pernakvoti, tave priims kaip savą, gausi stogą virš galvos ir vakarienę, o geriausia, kad susirasi bendraminčių draugų visam gyvenimui. Valdžia hipių pomėgį „tranzuoti“ vadino valkatavimu.

Hipiai neturėjo konkrečios ideologijos, pagrindiniai jų pažiūrų objektai buvo: laisvė, meilė, brolybė. Laisvę jie reiškė savo apdarais, narkomanija, muzika ir visaip kitaip priešindamiesi sovietinei valdžiai. Meilę hipiai suprato kaip darnos ir taikos siekimą, bendrų idėjų skelbimą. Kita vertus, egzistavo ir kitoks meilės suvokimas — laisvas seksas. Tokie hipiai burdavosi į komunas, kur dalindavosi viskuo, kuo įmanoma, pradedant bendru stogu, drabužiais ir baigiant partneriais. Lietuvoje daugiausia tokių komunų atsirasdavo pajūryje, tačiau vietinė valdžia jas greit išardydavo. Brolybės sąvoką jie aiškino bendromis vertybėmis, vienijančiais išgyvenimais, tikslais.

Hipių subkultūros apogėjus ir nuosmūkis

1972 m. Kaune susidegino ilgaplaukis Romas Kalanta. Valdžia suvokė, kad tai gali būti pretekstas hipiams sukilti ir norėdami užbėgti įvykiams už akių susirinkusiems į laidotuves pranešė, kad R. Kalanta jau palaidotas. Po šios žinios kilo baisus ažiotažas ir sekė galybė demonstracijų. Prie „Romuvos“ kino teatro Hipiai reiškė nepasitenkinimą statydami barikadą iš suolų, laužydami šiukšliadėžias ir pan. Milicija buvo įpareigota bet kokia kaina sustabdyti šią maišto bangą, o jiems į pagalbą atėjo tvarkingieji komjaunuoliai. Ilgaplaukiai, nesvarbu ar hipiai, buvo talžomi lazdomis, o maištininkai atsakė mėtydami akmenis. Žodžiu, vyko žymiai aršesnės riaušės nei pernai prie Seimo.

Po tokių įvykių hipuojančių labai pagausėjo, tačiau sugriežtėjo ir valdžios reakcija. Ne vienas hipis už ilgus plaukus buvo šalinamas iš mokyklos ar universiteto, buvo draudžiama groti ne tik rokenrolą ar roką, bet net ir tradicinę muziką. Visiškai suvaržyta nuomonės ir saviraiškos laivė. Jaunuoliai nebegalėjo išsiskirti iš pilkos masės, nes buvo girežtai baudžiami.
8 dešimtmetyje hipuojančiųjų labai sumažėjo ir pats judėjimas po truputėlį ėmė nykti.

Sovietinėje Lietuvoje labiausiai pasižymėjo šie hipiai: V. Kernagis, O. Zacharenkovas, K. Antanėlis, S. Daugirdas, B. Darasevičius, L. Mažeika ir kt.