Laikas.lt
Karolina Paulonytė
Reda Krušinskaitė
Šiandien krepšinio entuziastai turėtų suskubti pirkti kino bilietų – pradedamas rodyti dokumentis filmas apie Lietuvos krepšinio rinktinę „Mes už… Lietuvą!“. Juosta pasakoja apie krepšininkų kelią žaidžiant Europos vyrų krepšinio čempionate, tačiau manydami, kad tai yra viskas, smarkiai klystume. „Mes už… Lietuvą!“ parodo ne tik žaidimo akimirkas, bet ir persmelkia žiūrovą meile savo šaliai, priverčia pasijusti artimesniu su kitais oranžinio kamuolio gerbėjais bei primena, kodėl dažnas tautietis taip didžiuojasi mūsų rinktine.
Režisierius Andrius Lekavičius, dalindamasis filmo kūrimo užkulisiais su „Laikas.lt“ sakė, jog juostoje įamžintas rekordinis kiekis, net keli šimtai valandų, filmuotos medžiagos, daugiausiai iš Europos vyrų krepšinio čempionato. „Mes už… Lietuvą“ trumpai apžvelgia komandos sužaistas rungtynes, tačiau įdomiausia filmo dalis yra vyrų pašnekesiai už aikštelės ribų – krepšininkai dalijosi savo mintimis apie rungtynes, karjerą ir tautiškumą. Komandos kapitonas Robertas Javtokas teigė, jog juostoje parodyta vienybės dvasia nebuvo suvaidinta ar surežisuota.
Nesuvaidintos emocijos ir paprasta kalba, pernelyg nerankiojant žodžių, kartkartėm iš Šarūno Jasikevičiaus lūpų išsprūstantys keiksmai nė sekundei neleidžia suabejoti – „Mes už… Lietuvą“ parodo tikruosius Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narių veidus. Kita vertus, nepaisant režisieriaus tvirtinimo, jog juostoje krepšininkai atsiskleidė kaip ryškios asmenybės, susidaryti psichologinius žaidėjų portretus vien iš filmo būtų sudėtinga.
Filmas kalba ne tiek apie pavienių žaidėjų asmenybes, kiek apie bendrą komandinę dvasią, o šį įspūdį kiekvieną kartą įtvirtina įkvepiančios rinktinės trenerio Kęstučio Kemzūros kalbos, kuriose jis ne kartą mini, kad žaidžiama ne dėl savęs – į aikštelę bėgama už… Lietuvą! Vyras sugeba neįtikėtinai diplomatiškai paguosti po pralaimėjimų galvas nuleidusius žaidėjus bei saikingai pagirti juos išplėšus pergalę. Girdint po varžybų prarėktą ir prikimusį Kęstučio Kemzūros balsą ir matant jo pagarbiai klausančius sportininkus užplūsta šiltas jausmas – imi aiškiai suvokti, kad krepšinis nėra vien pavakarys bare spoksant į televizoriaus ekraną ar mosikavimas trispalve šokinėjant tribūnose, tai iš tiesų tautą vienijantis žaidimas, o Lietuvos himnas, giedamas minios gerbėjų priverčia odą pašiurpti.
Pakylėtą nuotaiką kurianti juosta leidžia ir atsipalaiduoti – Brolis, paslapčia nuo komandos masažisto į karštą vonelę kraunantis ledo gabaliukus ir pats Juozukas, dalijantis marškinėlius jaunoms gerbėjoms, ir Simas Jasaitis, vaikiškai besimaivantis prieš kamerą privertė kvatoti pilną žiūrovų salę, o labiausiai įsijautę sporto gerbėjai net braukė juoko ašaras.
Reziumuojant, galima sakyti, jog abejingi krepšiniui, bet mylintys savo šalį, turėtų išvysti šią kino juostą, kuri kino teatruose rodoma nuo gegužės 31 dienos.