Dovilė Raustytė
Nuotr. Goodlife Photography, Vaiva Zemkauskaitė
Praėjusią savaitę pavyko užbaigti Varėnos raj. vykusiame festivalyje „Yaga“. Dažnai žmonės manęs klausia, kas ta „Yaga“ ir kuo jau ji kitokia nei kiti vasaros festivaliai. Šiemet dariau tam tikrą „eksperimentą“: tausojau save „Yagai“, neaplankiau daugiau nei vieno festivalio, žiūrėjau kas bus. Nieko, aišku, nebuvo. Išgirsdavau grįžusiųjų įspūdžius, pažiūrėdavau nuotraukas ir pagalvodavau, kaip gerai, kad nevažiavau (kalbu apie lietuviškus festivalius).
.jpg)
Vien pagalvojus, apie mūsų šalies aludarių palapines, įraudusiais veidais šūkaujančius jaunuolius, pasižmonėti išsiruošusius vietinius, eiles prie blynų bei visą kitą festivalių atributiką, praeina noras ir pamatyti mėgstamų atlikėjų pasirodymus. Žinoma, tame nėra nieko blogo, gal tai tiesiog persisotinimas? Tai va, bet tai puikiai atsako į klausymą – „Kas ta „Yaga“?“ Visos išvardytos „mėsmalės“ ten nėra…
Turiu prisipažinti, kad truputį jaudinausi važiuodama ten, ar neišvysiu kokios žalios ar mėlynos palapinės, kviečiančios išgerti alaus. Juk „Tundroje“ jų taip pat kažkada nebuvo. Neišvydau. Kaip ir praėjusiais metais naminis alus buvo pilstomas tik vienoje vietoje, prie kurios, kaip bebūtų keista, eilių nebuvo.
Dar kažkada išgirdau klausimą: „O yra ten ką veikti, jei nevartoji narkotikų.“ Pakeliui į „Yagą“ susipažinau su ruse, kuri atskrido iš Maskvos tik dėl šio festivalio, net Vilniuje žmogus nepabuvo, iš oro uosto tiesiai į mišką. Ir ji jau keletą metų nevartoja jokių svaigalų. Mano narkotikas šiais metais buvo maistas. „Yaga“, iš tikro, visų veganų, vegetarų ar šiaip šios virtuvės mėgėjų svajonė.
Beje, buvo tokių momentų, tokių žmonių, tokios muzikos, kad nebesinori ir jokių priedų. Nemačiau piktų veidų, nekando uodai, nespaudė į šoną jokia šaka, nelijo lietus, netrūko kompanijos, tranzuojant sustojo pirma stabdyta mašina – ko dar mirtingajam gali reikėti?
Įspūdžiai iš praėjusių metų „Yagos“ čia.
