Mano vaikystės kaimas ypatingas tuo, jog jame tebegyvena mano vaikystė...ir kaskart sugrįžus į kaimą- aš ir vėl tampu vaiku :)

Mano vaikystės kaimas ypatingas tuo, jog jame tebegyvena mano vaikystė...ir kaskart sugrįžus į kaimą- aš ir vėl tampu vaiku :) Mažiau teksto

Mūsų kaimas labai mums patinka, jis tikras Rūgpienių kaimas. Šalia gyvenantis kaimynas labai panašus iš Filmuko Rūgpienių kaimas paštininką, nu kopija jo. ir kepurę tokia pat nešioja,... Daugiau teksto

Mūsų kaimas labai mums patinka, jis tikras Rūgpienių kaimas. Šalia gyvenantis kaimynas labai panašus iš Filmuko Rūgpienių kaimas paštininką, nu kopija jo. ir kepurę tokia pat nešioja, ir su dviračiu važinėja, be dviračio jis dar turi du arklius, kuriuos kazdien per langą girdžiu kaip kalbina arba juos bara, kartais juokinga buna klausyti:), dažnai mane pakalbina su arklais ir prikabintu vežimu važiuoti žolės pasišienauti. Tai nuostabus man vaikystes prisiminimas kaip prisišienavę žolės važiuoju gulėda pilnam vežime žolės ir užuodžiu nuostabų gamtos kvapą, žvelgiu į dangų vežimas juda o aš skaičiuoju debesis,. O kaimynė Levutė visada mane šaukia pietų jai būna ka nors pagaminus skaniai, arba iškepus spurgas, nors kaip ji kepa jau kvapą užuodžiu savo kieme, ir tuomet jau bėgu aš:). Už mano kiemo tvoros stovi stulpas o ant jo gandralizdis, mačiau nuo patpradžios kaip jie kūrė savo namus, nešė pagalėlį po pagalėlio. Ir jau treti metai jie mane žadina rytais savo gagenimu, jis toks nuostabus, neina aprašyti jo. Pravėrus langą, beveik ranka man jie pasiekiami, matau kaip parskrenda, kaip peri kiaušinius ir vėl išskrenda žiemoti. Nepakartojama. Savo kaime man gera gyventi, jis toks mielas, šiltas ir jis man toks nepakartojamas, net ir nepaisant blogų kaimynų berniukų, kurie kaskart iš mano sodo nugvelbia slyvą ar obuolį, bet man negaila, kartu ir džiugu juos stebėti pro kampą kaip jie neša kudašių su priskintais obuoliais :)
Nuostabus tas mano kaimas, tikras Rūgpienių kaimas niekada iš jo neišvyksiu į miestą...:) Mažiau teksto

Mano kaime visur mano ranku palyteti kampai.. Tuo jis ir ypatingas. Man.

Mano kaime visur mano ranku palyteti kampai.. Tuo jis ir ypatingas. Man. Mažiau teksto

Mano rūgpienių kaimas buvo Radviliškio rajone, o iki bėgių tebuvo keletas namų, tad išgirdę traukinį bėgdavom su pusbroliu skaičiuoti vagonų. Man visad nusibosdavo greičiau, nes... Daugiau teksto

Mano rūgpienių kaimas buvo Radviliškio rajone, o iki bėgių tebuvo keletas namų, tad išgirdę traukinį bėgdavom su pusbroliu skaičiuoti vagonų. Man visad nusibosdavo greičiau, nes mokėjau mažiau skaičių.
Grįždavome į savo kiemą ir įsivaizdavom, kad obelis yra raketa. Rytais vėl grįždavom prie tos pačios obels - rinkdavom obuolius iš rasotos žolės, o kiek paėję spindavom slyvas. Mums gimus tėvai pasodino po slyvą, tad du pusbroliai ir aš turėjom savo medžius.
Ir niekad per duris neidavom, šokdavom per langą, tiesiai į prosenelės ramunes.
Ir dar buvom padegę daržinę, ir ne kartą nukritę nuo jos stogo, ir dar svaidydavomės dėlėm iš šalimais buvusio užpelkėjusio upeliūkščio, ir mušdavomės daug, aš verkdavau ir pusbrolis verkdavo, tiesa, kiek vėliau, kai pasiskųsdavau tėvams...
Bet svarbiausia, kad gyvenimas buvo labai paprastas ir savaime suprantamas, ir niekada negalėjom pagalvoti, kad žemėtos braškės iš lysvės ar šulinio vanduo gali sukelti tokią nostalgiją. Net nežinojom, kad toks žodis yra. Žinojom, kad yra kaimas, žaidimai ir draugystė. To užteko. Mažiau teksto

Vaikams labai reikalingas gėris, grožis ir gamtos supratimas Ypač šiais kompiuterių laikais.

Vaikams labai reikalingas gėris, grožis ir gamtos supratimas Ypač šiais kompiuterių laikais. Mažiau teksto

Kiekvienas miestelis ar kaimas yra kažkuo ypatingas. Viename auga nepaprastas medis, kuriame galbūt kasmet noksta nuostabaus ir pasakiško raudonumo obuoliai, apie kurių teikiamas galias sklinda... Daugiau teksto

Kiekvienas miestelis ar kaimas yra kažkuo ypatingas. Viename auga nepaprastas medis, kuriame galbūt kasmet noksta nuostabaus ir pasakiško raudonumo obuoliai, apie kurių teikiamas galias sklinda legendos, kitame gyvena močiutė, kuri yra sena it pasaulis, tačiau išmintimi jai neprilygsta nei vienas gyventojas. Ne išimtis ir mano gimtasis miestelis. Ne, jis nepasižymi stebuklingais augalais ar gyvūnais, jame neteka versmė, gydanti visas ligas... Deja, čia nėra ir limonado upių ar saldainių medžių, tačiau nepaisant to, mano miestelis yra pats pasakiškiausias visame pasaulyje ir tuo net neabejoju! Jis ypatingas savo istorinėmis šaknimis bei pastatais, kuriuos praeinant mintys tiesiog pačios pinasi galvoje ir štai, visai netikėtai, galvoje jau turi istorinį vaizdelį. Krakės nuo seno garsėjo didele žydų bendruomene. Žinote, galbūt skambės juokingai, tačiau kiekvieną kartą, kai tik nusprendžiu pramankštinti kojas eidama centrine miestelio gatve, prieš akis išnyra tarpukario gyvenvietės vaizdas. Argi tai neypatinga? Regis gatvė atgyja ir jau užuodžiu šviežių bandelių kvapą, sklindantį iš kepyklos, kurios pastate dabar gyvena matematikos mokytoja, o štai ten, kur šiuo metu stūkso kukli parduotuvė, regiu tikrų tikriausią kino teatrą, kurio, deja, Krakės jau nebeturi... Rodosi matau, kaip vyksta derybos tarp prekeivių žydų bei pirkėjų lietuvių. Galima pagalvoti, jog aš šiek tiek išprotėjusi arba kvaištelėjusi nuo pernelyg didelio istorijos kiekio, tačiau toks jausmas manyje neišauga jokiame kitame mieste ar miestelyje. Tik čia vaizdiniuose nuolat regiu senąją žydų bendruomenę, seserų kotryniečių gyvenimą... Savo namuose taip ir matau gydytojo Volfovičiaus ligoninę, tik įvažiavusi į miestelį iš karto vietoj istorijos mokytojo namo regiu odžiaus dirbtuvę, o centre kartais net įsivaizduoju žmones, plūstančius į prabangų Targonskio restoraną ar Pompelio smulkių prekių bei buities rakandų parduotuvėlę. Mano miestelis yra ypatingas tuo, jog būtent čia galiu gilintis į istoriją ir netgi matyti ją savo akimis. Žinoma, pastatai per daugybę metų kiek apgriuvo ir pakito, tačiau tai netrukdo regėti tai, ko nepastebi kiti. Maža to, juk tai nekeičia istorijos! Lyg šios nepaprastos savybės būtų maža, būtent savo gimtajame miestelyje mėgaujuosi pačiais nuostabiausiais sapnais ir ramuma. Švelnus nostalgijos sparnas mane paliečia kaskart praėjus darželio žaidimų aikštelę, kiekvienas žemės lopinėlis kupinas prisiminimų apie nerūpestingas vaikystės dienas, paauglystės išdaigas bei jaunystės nuotykius. Šis miestelis yra tarsi gyva knyga, kurioje skaitau istoriją apie save. Net neabejoju, jog kiekvienam jo gimtoji gyvenvietė yra stebuklinga, nes būtent čia praleista bei patirta tiek žavingų akimirkų. Žiūrėdama pro šiaurinį savo namų langą jau daugelį metų matau stūksantį medį, kurį vadinu Grainio liepa. Juokinga, tačiau tai visai ne liepa, o klevas. Kažkada perskaičiau apsakymą, kuriame skerdžius eidavo nurimti ar pabūti visiškai vienas tik su savo mintimis būtent prie Grainio liepos, todėl ir aš nuostabiai spalvingą milžiną klevą pavadinau lygiai taip pat. Žiūrėdama į ji nepaprastai nurimstu, o kai būna sunku, šio augalo didingumas keistai, bet teigiamai veikia mintis, todėl mėgstu tiesiog jį stebėti ir jausti, kaip atsipalaiduoja visas kūnas ir jį užlieja šiluma. Negana to, kiekvieną metų laiką jis atrodo vis kitaip: rudenį šakose žaidžia ryškiausių spalvų paletė, žiemą pliką siluetą dengia balčiausias sniegas, o ant jo čiulba sniegenos, pavasarį jis tarsi atgyja ir besikalančios lapų užuomazgos šaukte šaukia pavasarį, na, o vasarą žaliuojančios šakos ošia, o jose laksto vabalai bei skraido vabzdžiai. Kaip tai nepaprasta! Ypatingas yra ir vidury miestelio stūksantis tvenkinys kasmet sukviečiantis daugybę iškylautojų, suburiantis draugus ir teikiantis linksmybes vaikams. Būtent prie jo vyksta nuoširdžiausi pokalbiai vasaros naktimis su draugais, jame Krakių vaikai išmoksta plaukti, tik čia žydi nepaprasto grožio vandens lelijos... Ak, galėčiau vardinti ir vardinti savo gyvenvietės nepaprastumą rodančius ženklus. Esu tikra, jog tokių paprastų, bet širdžiai be galo mielų bei brangių dalykų savo miestelyje galėtų atrasti kiekvienas. Myliu šią gyvenvietę ir kad ir kur nukeliaučiau, ji man visada bus stebuklingasis vaikystės miestelis, kupinas paslapčių, prisiminimų bei, žinoma, istorijos. Mažiau teksto

Neturiu kaimo- ir niekad neturėjau. Mielai apsilankyčiau " Rūgpieniuose", ir sūnų ten kartu pasiimčiau: ši istorija nuo vaikystės išlikusi kaip viena šilčiausių prisiminimų.

Neturiu kaimo- ir niekad neturėjau. Mielai apsilankyčiau " Rūgpieniuose", ir sūnų ten kartu pasiimčiau: ši istorija nuo vaikystės išlikusi kaip viena šilčiausių prisiminimų. Mažiau teksto

Noriu gyventi ramiai, tyliai ir be rūpesčių.

Noriu gyventi ramiai, tyliai ir be rūpesčių. Mažiau teksto

mano kaimas Lazdijų raj. dabar tai tik gražus prisiminimai apie kaima ir "kaimo moičute". Kaime laikas sustoja, niekas niekur neskuba, visi sypsosi ir randa laiko sustot salikelej ir pakalbet.... Daugiau teksto

mano kaimas Lazdijų raj. dabar tai tik gražus prisiminimai apie kaima ir "kaimo moičute". Kaime laikas sustoja, niekas niekur neskuba, visi sypsosi ir randa laiko sustot salikelej ir pakalbet. kaip kalbam apie kaima man iskart iskyla kolorado vabalai :) mes, anukai, juos rinktadom mociutei, uz 1 vabala 1 centas :) bet esme kaip mes juos SKAICIUODAVOM :))) kelia juoka prisiminus kai deliodavom juos po 10 ir skaiciuodavom :) Dar prisimenu sriuba, visada tik uzaugus bulvem, kaip dar jos tik zydi mociute negailedavo ju ir tokiu mazuliukiu prikasdavo ir isvirdavo sriuba su tokiom mazuliukem, ot skanu budavo :) Aisku triusiai, vistos, kiaules, arklys... et, o kaip budavo visciukai mazi tai kiekvienas anukas turejo po savo mylima ir ji lepindavo. pie kaima galima butu kalbeti ir kalbet... o dar geriau sugryzti i vaikyste ir ten praleisti viena gera nerupestinga vasara... Mažiau teksto

Vaikystėje turėjau kaimą, kurio pavadinimas taip pat buvo susijęs su maistu. Tai Košiai. Ten prabėgo visos basos, murzinos atostogos. Gyveno ten smaližius arklys, kuris atidžiai... Daugiau teksto

Vaikystėje turėjau kaimą, kurio pavadinimas taip pat buvo susijęs su maistu. Tai Košiai. Ten prabėgo visos basos, murzinos atostogos. Gyveno ten smaližius arklys, kuris atidžiai patikrindavo kiekvieno lankytojo kišenes, ar neatnešė tasai jam kokių skanumynų. Rytais prie durų laukdavo Raibulė višta, nes pusryčiams labai mėgo baltą varškės sūrį. Šuo Meškis, kuris prie vartelių laukdavo mūsų paryčiais grįžtančių iš kaimo šokių. O močiutė virdavo neįtikėtinai gardžią manų košę. Mmmm, skanūs prisiminimai. Mažiau teksto