Search Results for: "Ieva Varkojytė"
Ieva Varkojytė: Didelis gyvenimas, sutelpantis vos 8,8 kvadratinių metrų namuose (interviu, foto) Spalvingi „Mados infekcijos“ atgarsiai: mada ant podiumo ir…
Laikas.lt toliau tęsia „Talentų banko“ dalyvių paiešką ir pristato fotografę Ievą, kurios mėgstamiausia kūrybos sritis – gamtos fotografija.
Sinoptikai prognozuoja, jog savaitės pabaigoje iškris pirmosios snaigės. Nedžiugiai skamba ir tolimesnės jų prognozės – artėjanti žiema žada būti itin šalta. Tad svarbu įsigyti ar iš spintos gilumos ištraukti ne tik labai šiltą paltą ar kailinius, bet ir pasirūpinti vienu svarbiausių šaltojo sezono aksesuarų – kepure.
Plačiabrylė skrybėlė
Niekas nepaneigs, jog paskutiniųjų sezonų madai itin didelę įtaką daro praėjusių dešimtmečių tendencijos. Taigi, be dabar ypač madingos 70-ųjų stiliaus skrybėlės plačiais bryliais bei banguotais kraštais neišsivers nė viena mados užgaidų paisanti mergina ar moteris. Skrybėlė puikiai atrodys tiek prie lengvų kailinukų, tiek prie klasikinio kirpimo puspalčio.
Vyriško stiliaus skrybėlė
Saugantis nuo šalčio ir kuriant savitą stilių, dėmesį taip pat vertėtų atkreipti ir į vyriško stiliaus detales, kurios šį sezoną ypač madingos. Tad tikrai neprašausite įsigijusios katiliuko ar Fedora stiliaus skrybėlę, šone papuoštą dailiu kaspinėliu.
Kailinė kepurė
Šį sezoną dizaineriai, rodos, tiesiog pamišę dėl kailio. Juo puošiama viskas – tiek švarkai, megztiniai ar paltai, tiek batai bei aksesuarai. Taigi, kailinę kepurę būtų galima pavadinti ne tik pačia madingiausia, bet ir praktiškiausia mūsų žvarbių žiemų aprangos detale. Kepurę vertėtų rinktis natūralių spalvų, iš pūkuoto, prabangiai atrodančio, gan ilgo ir puraus plauko kailio.
Megzta kepurė
Siekdamos pagyvinti aprangą ir išsiskirti iš juodai vilkinčios minios, vietoje pabodusios tamsios spalvos kepurės nepabijokite rinktis ryškią: oranžinę, sodriai mėlyną, avietinę. Kepurė, puošta kailio detalėmis, taip pat gali tapti ryškiu aprangos akcentu. Nevertėtų pamiršti ir turbano tipo kepurių, kurios atrodo ypač stilingai.
Beretė
Beretės madingos visada. Jas mėgo tiek prancūziško stiliaus ikona Brigitte Bardot, tiek revoliucionierius Che Guevara. Šį sezoną madingos tiek klasikinės, tamsios, tiek ryškių spalvų beretės, kurios žaviai papildys romantiško, bohemiško stiliaus aprangą.
Galvos juosta arba gobtuvas
Tai ne tik puiki išeitis apsisaugoti nuo šalčio bei vėjo toms, kurios vengia dėtis kepurę, bet ir galimybė atrodyti stilingai net ir šaltuoju metų laiku. Be to, gobtuvas itin praktiškas – atstos tiek kepurę, tiek šaliką, po juo nesusigulės plaukai.
Parengė Ieva Varkojytė
Nuotr. Hel-looks, Lookbook.nu, Chictopia
Vilniaus miesto savivaldybės pateikiamais duomenimis, Vilniuje yra 113 km dviračių takų. Iš pirmo žvilgsnio, šis skaičius atrodo išties nemažas. Tačiau žvelgiant į miesto dviračių trasos planą, kuriame pažymėti esami bei suplanuoti dviračių takai, situacija nedžiugina.
Takai nesudaro vientiso tinklo, o tik išsibarsčiusias atkarpas, kurios, rodos, po kelių dešimčių metrų dingsta tiesiog į niekur. Kuo toliau nuo centro, tuo labiau šis tinklas trūkinėja.
Kita problema – takai piešiami kaip pakliūva, kartais net pačiame šaligatvio viduryje, o ne greta gatvės kaip įprasta kitose šalyse. Tad nenustebkite, jei mindami pedalus, dviračių tako viduryje išvysite netikėčiausių kliūčių – lyg iš niekur išdygusį stulpą, šiukšliadėžę ar net gėlyną.
Pėsčiųjų ir dviratininkų grumtynės
Visgi turbūt dažniausiai dėl šių takų konfliktuoja dviratininkai ir pėstieji, kurie net tose vietose, kur pažymėti dviračių takai, ne visada linkę dalytis erdve. Kai kurie tai daro piktybiškai – nesitraukia nuo tako net signalizuojant, pyksta dėl pastabų, kiti tiesiog užmiršta, jog eina ne pėsčiųjų, o dviratininkų zona. Tai puikiai galima pastebėti senamiestyje, kur dviratininkai tiesiog priversti brautis pro miestiečių minią.
Mūsų kalbinta studentė Agnė pasakojo, jog iš Saulėtekio dviračiu dažnai važiuoja į paskaitas senamiestyje: „Įprastai dviračiu iki savo fakulteto nusigaunu greičiau negu viešuoju transportu, be to, nereikia stumdytis sausakimšame troleibuse.“ Paklausta, ar dviračių take netenka grumtis su praeiviais dėl vietos, mergina pasakojo, kad sunkiausia pravažiuoti pro stoteles, kai šiose laukia būriai žmonių. „Pasitaiko, kad tenka nulipti nuo dviračio ir kelis metrus jį vestis, nes dviratininkų takai vingiuoja visai šalia stotelių, tačiau ilgainiui mintinai išmoksti vietas, kur reikės nulipti, kur reikės apvažiuoti dideles duobes ar aukštus šaligatvių bortelius”,- pasakojo mergina.
Užburtas ratas
O ką daryti dviratininkui, kai takas staiga pasibaigia? Situacija kiek primena užburtą ratą, kuriame dviratininkai, atrodo, yra be vietos. Važiuojančius gatve keiksnoja vairuotojai, o minant pedalus šaligatviu tenka laviruoti tarp miestiečių ir pažeisti kelių eismo taisykles, nes „važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, o kur jų nėra – tam tinkamu kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai kelkraštis netinkamas, leidžiama važiuoti viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto.” Visgi, daugelis renkasi savo saugumą ir nusižengdami taisyklėms važiuoja šaligatviu, nes laviruodami intensyviame eisme dviratininkai neretai gali sukelti spūstis, be to, vairuotojai ne visada pastebi dviratininkus, o net menkiausias dviratininko kliudymas automobilio veidrodėliu gali baigtis rimtais sužeidimais.
Danija – dviratininkų Meka
Mūsų kalbinta, Kopenhagoje trejus metus gyvenanti Sandra teigia, jog tikriausiai nepažįsta nė vieno dano, kuris neturėtų dviračio. Čia pedalus mina visi – nuo vos vaikščioti išmokusių vaikų iki senų žmonių. „Man labai patinka stebėti po darbo dienos pralekiančius kostiumuotus vyrus su lagaminėliais ar išsidabinusias poniutes su aukštakulniais. Net yra tekę matyti žmonių su smokingais bei vakarinėmis suknelėmis, kurie mina pedalus“,- prisimena mergina. Paklausta apie oro sąlygas, Sandra neneigia, jog pasibaigus šiltiems orams, iš danų garažų į gatves pajuda daug daugiau mašinų negu įprastai. Tačiau nemaža dalis lieka ištikimi dviračiams net iškritus sniegui. „Keliai čia prižiūrimi, tvarkingi, visad švarūs, tad nereikia stumti dviračio per milžiniškas pusnis“,- džiaugiasi mergina.
Paklausta apie dviračių takų infrastruktūrą, Danijoje gyvenanti mergina teigia, jog dviračių takai yra beveik visur. Gatvėse egzistuoja net ir mažesni šviesoforai specialiai dviratininkams. „Paradoksalu, tačiau dviračiai tampa net savotiška Danijos problema. Žinoma, visi labai džiūgauja ir didžiuojasi miesto ekologija bei didžiuliu gamtos sergėtojų skaičiumi, tačiau dviratininkų daugėja taip sparčiai, jog piko metu tampa netgi pavojinga važinėti gatve, nes neapsikentę „profesionalai” pradeda elgtis grubiai“,- pasakoja mergina.
Pirmenybė – dviratininkui, nes jų Danijoje dauguma
Dažnas atvykėlis Danijoje susiduria su dilema – kuriuo taku jam eiti? Lietuviai įpratę, kad pirmenybė yra pėsčiajam, tačiau Danijoje dviratis – visagalis. Dažnai eilinis žmogus turės keliauti palei tvoras ar neapkarpytus krūmus, kai dviratininkas važiuos dvigubai platesniu keliu. „Šioje šalyje tiesiog elementaru, kad pėstysis turi savo kelią ir juo eina, o dviratininkas važiuoja jam skirtu keliu, o ne pėsčiojo. Be to, kartais važiuojant dviračiu savo tikslą gali pasiekti tris kartus greičiau nei važiuodamas tą patį atstumą autobusu ar nuosavu automobiliu, nes rytais keliai būna sausakimši, o dviračiams dažniausiai suteikiama pirmenybė“,- skirtumą pastebi mergina.
Dviračio detalės parodo kiekvieno asmens individualumą
Kalbėdamiesi su Sandra smalsaujame, kokius dviračius renkasi danai, ar kreipia didelį dėmesį jų išvaizdai ir dizainui. Mergina pasakoja, jog „dviračių yra visokiausių. Pamenu kai buvau jaunesnė, beveik visi kiemo vaikai konkuravo, kurio dviratis turės daugiau bėgių. Atvykusi į Daniją supratau, kad eilinį kartą mūsų šalyje vyrauja kažkoks keistas, perdėtas pasipuikavimo kultas. Gyvendama Kopenhagoje visur važinėju dviračiu ir puikiai išsiverčiu su trimis bėgiais, kurie yra būtiniausi ir svarbiausi tikriausiai kiekvienam dviratininkui. Jei įsigysi dviratį su septyniomis pavaromis, būsi vienas šūstresnių, tačiau čia to žmonės taip nesureikšmina kaip pas mus.“
Ir nors Danijoje svarbiausias kriterijus renkantis priemonę – poreikiai ir praktiškumas, dviračių mados visgi egzistuoja. Kaip Lietuvoje populiaru patobulinti savo mašinas, taip Danijoje – dviračius. Galima išvysti visokiausių – nuo išmargintų vėliavos spalvomis iki apkarstytų gėlytėmis. „Kartą net teko matyti jaunuolį minantį vienratį. Galima išvysti daug dviračių, kurių priekyje yra karutis arba vežimėlis, kuriame mamos ar tėvai vežasi susisodinę vaikus. Kiti ten talpina įvairius susipirktus ar gatvėse susirinktus rakandus, dar kiti įmontuoja garso kolonėles ir linksmina praeivius savo mėgiama muzika. Čia dviračio spalvos, lempos, krepšeliai, skambučiai – viskas atspindi to žmogaus asmenybę. O paskutinis mados klyksmas – tai spalvoti ratlankiai “,- pasakoja mergina.
Parengė Ieva Varkojytė
Nuotr. autorės ir K. Zaleskytės
O kokią transporto priemonę renkatės Jūs? Ar manote, kad Lietuvoje būtina populiarinti dviračius?
Žvarbus vėjas, naktimis atslenkančios šalnos bei netrukus iškrisiančios pirmosios snaigės verčia po devyniais užraktais slėpti plonas palaidines bei sukneles ir iš spintos gilumos vėl traukti storus jaukius megztinius ir primirštus žieminius paltus. Taigi, kokios spalvos bei silueto paltą vertėtų rinktis šį sezoną?
Įkvėpimo ieškokite vyrų spintose
Atrodo, jog 2011 metų rudens/žiemos sezoną dizaineriams, kuriantiems moteriškų drabužių kolekcijas, didžiausią įkvėpimą teikia iš vyriško garderobo pasiskolintos detalės. Jau ne pirmą sezoną merginos tiesiog eina iš proto dėl boyfriend tipo švarkų, tad nieko keisto, jog šaltojo metų laiko kolekcijų pristatymuose galima išvysti galybę vyriško kirpimo paltų. Laisvi siluetai, ryški pečių linija, užaštrinti apykaklių bei atlapų kampai – tai, į ką tikrai vertėtų atkreipti dėmesį renkantis paltą.
Kailinės detalės
Kailis – šilumos bei praktiškumo simbolis, neatsiejamas nuo prabangos ir puošnumo. Šį sezoną juo puošiama beveik viskas – pradedant aksesuarais bei avalyne, baigiant švarkais, megztiniais bei paltais. Dizaineriai, rodos, tiesiog pamišę dėl kailinių arba bent jau aprangai prabangos suteikiančių masyvių kailio detalių. Vis dažniau garsiausi mados namai natūralų kailį keičia dirbtiniu. Šią žiemą daugiausiai vyraus natūralūs atspalviai. Tiesa, mados kūrėjai visgi neatsispyrė ryškių spalvų tendencijai, tad ant podiumo galima išvysti modelius, vilkinčius sodriai žalios, mėlynos ar smaragdo raudonumo spalvos kailinius. Itin madingais išlieka raštuoti, pavyzdžiui, leopardo rašto kailiniai.
Ryškios spalvos ir toliau karaliaus
Kiekvieną rudenį bei žiemą su vis labiau trumpėjančiomis dienomis ir ilgais vakarais į spintas atkeliauja ramios, tamsios spalvos. Šį sezoną madinga išlieka ir vaiskiai balta, kuri derinama su klasika tapusia juoda arba ryškiomis spalvomis. Dizaineriai į antrą planą nenustumia ir ryškių spalvų – geltonos, sodriai mėlynos, avietinės. Šių metų sodrių spalvų karaliene vis dar drąsiai galima vadinti oranžinę, kuri neabejotinai karaliauja šaltojo sezono aprangoje. Stilistų teigimu, neprašausite įsigijusios paltą, papuoštą ryškiaspalve detale, pavyzdžiui, kitos spalvos atlapais. O gal pats metas pamiršti kuklumą bei lietuvių taip mėgstamą juodą spalvą ir įsigyti ryškios spalvos paltą?
Praėjusių dešimtmečių įtaka
Niekas nepaneigs, jog mados tendencijos cikliškai kartojasi ir dizaineriai įkvėpimo semiasi būtent iš praėjusių dešimtmečių. Paltukai, primenantys šeštąjį dešimtmetį ir kultinio modelio Twiggy aukso laikus, baltos pėdkelnės ir dirželiu suveržtas liemuo – tikra odė moteriškumui. Ypač madingas prabangiai atrodantis kailis, dailūs siluetai, įdomios apykaklės bei plačiabrylės skrybėlės – tendencijos, atgimstančios ne pirmą kartą.
Palto ilgis
Šio sezono kolekcijų pristatymuose galima išvysti tiek trumpų kailinukų, tiek ilgų paltų. Visgi, pirmiausia reikėtų atsižvelgti į praktiškumą bei patogumą. Trumpi kailinukai labiau tinka nešaltai dienai, o pažemę siekiantis paltas nėra patogus kasdienai. Tad idealiausias ilgis, kai paltas yra truputį virš kelių ar dengiantis juos. Būtent tokį ilgį galima dažniausiai išvysti ir ant podiumų.
Parengė Ieva Varkojytė
Nuotr. Style.com
Pirmiausia, nebūsime kuklūs ir pasveiksime Laikas.lt žurnalą su vienerių metų gimtadieniu. Beveik prieš metus, spalio 13 dieną, išėjo pirmasis numeris. Ta proga skaitytojams dovanojame skanias vaišes – numerį apie maistą. Ir ne tik todėl, kad gimtadienis, bet ir dėl spalio, kuris daugeliui asocijuojasi su neseniai į rūsius nuneštomis uogienėmis, raugintais agurkais, su džiovintais baravykais ar gurmaniška vakariene, kuriai, trumpėjant ir šalant dienoms, lieka vis daugiau laiko.
Tikimės, kad ir Jus įkvėps mūsų kalbinti ir dėl maisto pamišę „Tasty life“ vaikinai. Pagrindinis šefas Reinaldas pripažįsta, kad gaminti jį išmokė močiutė ir teigia, kad skonis yra įgimtas dalykas. Jie nesivadovauja receptais, o pagrindinis kūrybos moto – improvizacija. Tad nesitikėkite, kad atėję pietų į „Tasty life“ rasite valgiaraštį.
Kitas netradinis maisto kultūros atstovas – Aidas Mačiulis, atstovaujantis vegetarizmu pagrįstai Vedų virtuvei. Daugumai žodis krišnos asocijuojasi su gatvėse dažnai matomais šokančiais ir dainuojančiais šio tikėjimo atstovais, tačiau jų maisto kultūra – išties sveika, o mėsos nevalgymas traktuojamas paprastai: mūsų organizme neužsilaiko pūvanti nesuvirškinta mėsa, kuri nuodija organizmą.
Tačiau gurmaniškos pamokos ir virtuvės slepia tamsiąsias puses: vis daugiau maisto gauname iš šalių, kuriose ir taip jaučiamas didžiulis vandens stygius. Tai reiškia, kad maisto išmetimas lauk daro milžinišką, tačiau užslėptą žalą visame pasaulyje esantiems geriamojo vandens išteklių klodams. Žinome, negąsdiname Jūsų vandens stygiumi, tačiau susimąstyti tikrai verta.
Taip pat pakalbinome kulinarines knygas išleidusias garsias asmenybes ir paklausėme: maisto gaminimas ir knygų leidimas – iš mados kilęs asmeninis pomėgis? Kodėl žmonės perka tokias knygas? Kad būtų kur akis paganyti – daugumos mėgstami stiliaus perliukai iš rudeniško Vilniaus gatvių. Sutikti stilingi praeiviai papasakojo, kur jie pietauja ir už kiek. O spalio muzikinis fonas – iš daržovių padarytais instrumentais grojantys „The Vegetable Orchestra“.
Vyr. redaktorė: Rasa Barčaitė
Redaktorė: Dovilė Raustytė
Numerį ruošė: Goda Raibytė, Nerijus Drochneris, Dovilė Raustytė, Lina Sabaitytė, Mindaugas Peleckis, Ieva Varkojytė
Kalbos redaktorė: Aušra Trasauskaitė
Dizaineris: Vykintas Characiejus
Viršelio nuotrauka:
Idėja – Laikas.lt,
Fotografas: M.Janušaitis
Modeliai: Rugilė ir Markas
Netikėtai išpopuliarėję ir net po kelis ar keliolika tūkstančių lankytojų kasdien pritraukiantys mados tinklaraščiai neabejotinai keičia supratimą apie madą ir stilių.
Vakaruose blog’ų reiškinį jau galima vadinti savotiška kultūra ir net pragyvenimo šaltiniu. Nieko nebestebina, jog mados tinklaraštininkai sėdi pirmosiose dizainerių kolekcijų pristatymų eilėse, rašydami kolekcijų apžvalgas nebijo paberti kritikos garsiems kūrėjams, dalija interviu įtakingiems mados leidiniams ir net patys kuria drabužius. Ir nors ši vakarietiška tendencija Lietuvoje dar netapo visuotiniu užkratu, skubame pasidžiaugti, jog ir mūsų „blogosferoje“ daugėja įdomių ir dėmesio vertų mados tinklaraščių. Taigi susipažinkime su Inga, kai kam geriau pažįstama kaip Valikabu, ir Gabija, pasivadinusia Bantik.
Kaip kilo idėja rašyti stiliaus tinklaraštį?
Inga: Mintis kilo labai netikėtai – geriant kakavą ant mėlynos pūkuotos sofos. Mano blog’o idėja labai paprasta – savo pavyzdžiu noriu parodyti, kad nereikia bijoti eksperimentų ir ryškių spalvų. Stilingai atrodyti galima ir neišleidžiant daug pinigų – reikia tik kūrybos, nebijant derinti to, kas aplinkiniams kartais atrodo nesuderinama, ir kantrybės vaikštant po padėvėtų rūbų parduotuves bei jaukius butikus.
Gabija: Kiekvieną dieną skirdavau šiek tiek laiko tinklaraščių skaitymui, nuotraukų peržvelgimui, todėl prieš metus kilo noras ir pačiai pabandyti.
Kaip dažnai nudžiuginate skaitytojus naujais įrašais ir nuo ko tai priklauso?
Inga: Viską lemia užimtumas. Stengiuosi įkelti bent vieną naują įrašą kiekvieną savaitę. Tačiau kartais, net verčiantis per galvą, tam pritrūksta laiko.
Gabija: Irašų atnaujinimas dažniausiai priklauso nuo to, ar tądien turiu su savimi pasiėmusi fotoaparatą.
Kam teikiate pirmenybę – madai ar stiliui?
Inga: Pirmenybę teikiu stiliui – ieškojimams, eksperimentams, žaidimams… Tačiau mada taip pat daro didžiulę įtaką, kurios dėka sau pritaikau daug naujų ir įdomių dalykėlių.
Gabija: Tai du skirtingi, bet labai puikūs dalykai. Sakyčiau, kad pirmenybę teikiu stiliui, bet nenusisuku ir nuo mados. Man stilius – tai kaip atrodau, ką valgau, ką skaitau, ką veikiu. Aišku, viskam įtaką daro ir mada. Kiekvienas sezonas suteikia stiliui naujų spalvų, formų ir detalių, kurios puikiai dera prie jau turimos aprangos. Šį rudenį ieškau „tų vienintelių“ kvepalų ir toliau lankau baletą.
Kur semiatės įkvėpimo, naujų idėjų? Kokius tinklaraščius skaitote?
Inga: Skaniausias mūzas dovanoja kelionės, knygos, muzika, kvapai, sapnai, net balandžiai balkone ar karuselės. Be abejo, internetas taip pat puiki vieta mūzų gaudymui. Turiu priklausomybę gatvės mados tinklaraščiams – kasdien perskaitau begalę jų. Maža dalelė mano mėgstamiausių blogų šiuo metu: Sartorialist, StyleScout, Frou Frouu, Where Did You Get That, Jak & Jil, Keiko Lynn, Hel Looks, Backyard Bill, StylePantry…
Gabija: Skaitau Miss Moss tinklaraštį – rūbai, dizainas ir gražios fotografijos. Kas gali būti geriau? Visada nudžiungu radusi naują Akvilinos įrašą. Taip pat skaitau su grafiniu dizainu susijusius tinklaraščius – Visuelle, Fonts In Use, Fucking Good Books.
Koks, jūsų akimis žiūrint, lietuvių stilius?
Inga: Lietuvoje gyvena daug stilingų žmonių! Pasiilgstu Vilniaus gatvelių, kurioje pamatydavau tikrai įdėja idomių ir skirtingų asmenybių. Lyginant Vilnių ir Barseloną, kurioje gyvenu jau keletą mėnesių, gatvės mada skiriasi labai labai labai stipriai. Bet tai visiškai natūralu ir savaime suprantama – klimatas daro didžiulę įtaką. Turbūt ne paslaptis, kad man pačiai labiau priimtinas šios dangiškos šalies bebaimis koloritas ir aistra mados bei stiliaus atžvilgiu.
Gabija: Lietuvių stilius gana konservatyvus. Tuoj ateis žiema ir visi pasislėps juodų bei pilkų
paltų minioje. Labiausiai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau gražiai besirengiančių vaikinų.
Ar tinklaraščio skaitytojos išvydusios gatvėje pasilabina, pakalbina?
Inga: Taip! Kai gyvenau Lietuvoje, kartkartėmis kas nors užkalbindavo gatvėje ar renginyje, pagirdavo mano tinklaraštį ar žurnale pamatytą straipsnį, fotosesiją. Taip pat kartais gaunu laiškų su pagyrimais, nuomonėmis apie blog’ą. Visas šis atgalinis ryšys labai džiugina ir motyvuoja. Be to, labai smagu, kad blog’o dėka sutikau daug idomių ir stilingų žmonių tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Gabija: Gyvai esu sutikusi tik keletą blog’o skaitytojų, kurios priėjo pasisveikinti. Buvo nedrąsu, bet labai
malonu.
Žinau, jog abi mėgstate vintage drabužius bei nevengiate užsukti į dėvėtų rūbų parduotuves. Gal galite papasakoti apie geriausią savo rastą laimikį?
Inga: Taip, tiesiog dievinu padėvėtų drabužių parduotuves, nes ten galima rasti kokybiškų, stilingų ir pigių dalykėlių. Nevengiu ir populiarių rūbų parduotuvių ar jaukių butikų.
Gabija: Šiuo metu geriausio pirkinio vardą skiriu klostuotam sijonui, kurį pirkau prieš 5 metus. Taip pat šermukšnių spalvos švarkui bei geltonam 60-ųjų švarkeliui. Išties galėčiau vardinti ir vardinti…
Ką manote apie „greitąją madą“ ir naujų drabužių parduotuvių „kultą“?
Inga: Tiesą pasakius, pati esu pasiutusiai didelė mėgėja nuolat atnaujinti garderobą, tačiau didžioji dalis mano drabužių yra įsigyti iš second hand’ų, tad kainos atžvilgiu tai nėra baisu. Tiek darbo metu, tiek po darbo didžiausią laiko dalį skiriu madai, nuolat matau naujausias mados tendencijas, žinau populiariausių parduotuvių asortimentą, tad turbūt dėl to norisi nuolat ieškoti ir papildyti savo rūbų
spintą naujais perliukais. Bet niekada jokio rūbo neišmetu. Niekada! Gal kažkam prireiks mano „morališkai pasenusio“ dryžuoto sijono, o man kažkieno žalios suknelės? Prieš išsikraustant į Barseloną, dalis garderobo už simbolinę kainą iškeliavo pas naujas šeimininkes, dalį padovanojau, dalis nuvežta tiems, kam labiausiai reikia…
Gabija: Pastebiu, kad gaminami vis prastesnės kokybės daiktai, kurie neretai tampa nebenešiojami net nesibaigus sezonui. Gaminant „vienkartinius“ daiktus tik skatinamas vartojimas, negalvojant apie išteklius.
Na ir pabaigai: ar turite daiktų, kuriuos norėtumėte palikti savo būsimiems vaikams?
Inga: Drąsiai galėčiau palikti visą vintažinę savo rūbų ir aksesuarų dalį būsimoms kartoms! Tobula kokybė, nepriekaištingi modeliai ir skanios spalvos.
Gabija: Palikčiau savo dukrai perlų auskarus.
O kokius tinklaraščius skaitote Jūs?
Kalbino Ieva Varkojytė
Nuotraukos: Ingos Lukšaitės ir Gabijos Jankauskaitės
Lengvi ir prabangūs audiniai, plunksnos, žėrintys karoliukai ir itin kruopštus rankų darbas. Aukštosios mados savaitė, vykstanti mados sostine tituluojamame Paryžiuje, yra viena iš retų progų, kurios metu galima išvysti tiek ištaigingų, paslaptimi ir prabanga dvelkiančių vienetinių kūrinių.
Ir nors vis dažniau prabylama apie lėtą aukštosios mados mirtį ir karščiausias tendencijas atitinkančių masinių gaminių įsiviešpatavimą, vienetinių drabužių pristatymai vis dar priverčia aikčioti iš susižavėjimo ir nuostabos. Didžiausiu skirtumu tarp aukštosios mados šedevrų ir kasdienės aprangos visada išliks nepriekaištinga kokybė, itin brangūs audiniai, kurių metro kaina prasideda nuo 150 JAV dolerių, bei kruopštus rankų darbas. Visi Haute Couture modeliai matuojami, kerpami bei siuvami rankomis. Atsižvelgiant į modelio sudėtingumą, siuvėjas profesionalas kostiumo kūrimui sugaišta nuo 100 iki 150 valandų, o prabangios vakaro suknelės pasiuvimui jis neretai paskiria net 1000 darbo valandų. Dėl kruopštaus rankų prisilietimo šie modeliai atrodo kur kas prabangiau ir išskirtiniau. Juk dėvimosios mados pristatyme niekada neišvysite suknelės, siuvinėtos 50 tūkst. Swarowski kristalų bei sveriančios 70 kilogramų. Žinoma, šių drabužių kaina taip pat nepalyginamai didesnė. Dieninių suknelių kainos prasideda nuo 20 tūkst. JAV dolerių, o vakarinei suknelei tektų išleisti mažiausiai 60 tūkstančių.
Nepaisant tokių didelių kainų, aukštoji mada nėra pelningas verslas – kolekcijos labiau reikalingos išlaikyti mados namų prestižą. Ypač skaudžiai mados pasauliui sudavė finansų krizė, dėl kurios gerokai sumažėjo brangių drabužių pardavimai. Dėl smukusių pajamų ir išaugusių sąnaudų net ir visame pasaulyje puikiai žinomi vardai ėmė balansuoti ant bedugnės krašto, o kai kurie neišsilaikė versle. Net tokie garsūs ženklai kaip „Prada“ ar „Versace“ neišvengė nuostolių.
Aukštosios mados pristatymų taip pat neaplenkė ir pasaulio nelaimių atgarsiai. Mados namai Chanel bei Giorgio Armani skyrė savo kolekcijas cunamio ir žemės drebėjimo aukoms Japonijoje pagerbti. Elegancijos karaliumi vadinamo Armani kurti modeliai dvelkė tolimaisiais rytais – ant podiumo plazdėjo japoniškas šilkas, margintas gėlių motyvais, modeliai vilkėjo drabužius, kurių siluetai priminė tautinius japonų drabužius – kimono.
Norėtųsi išskirti dar dviejų dizainerių kolekcijas – Giambattisto Valli bei Elie Sab. Pastarojo dizainerio kolekcija užburia savo lengvumu, spalvų švelnumu bei audinių kokybe – modeliai pasiūti iš aukščiausios kokybės šilko bei taftos, siuvinėtos kristalais. Ne veltui, po šio dizainerio pristatymų visos suknelės kaip mat nuperkamos Holivudo žvaigždžių. Giambattista Valli kolekcija taip pat užburia savo išskirtine prabanga – plazdančiomis suknelėmis, puikiai parinktomis spalvomis bei siluetais.
Aukštosios mados savaitėje buvo galima išvysti ir lietuvių veidų. Garsiųjų „Christian Dior“ mados namų kolekciją demonstravo lietuvė Julija Steponavičiūtė.
Parengė Ieva Varkojytė
Nuotr. Style.com
„Laimė slypi ne piniguose, bet pirkiniuose,“ – taip kadaise pasakė garsioji Marilyn Monroe. Galbūt ne vienas bandys prieštarauti šiems žodžiams, tačiau sutikite, viliojančiai bei spindinčiai neapgalvoto vartojimo manijai nepasiduoti labai sunku. Tačiau kas iš tikro slypi už vitrinų spindesio, garsių etikečių bei mados vilionių?
Greitoji mada prieš lėtąją madą. Kas laimės?
Gyvenę Sovietiniais laikais puikiai prisimena, kiek tada kainavo suknelė, batai ar visų taip trokštami džinsai. Už pastaruosius iš piniginės tekdavo iškratyti visą mėnesio algą. Tie, kurių vaikystė bėgo pirmaisiais Nepriklausomybės metais, taip pat dar puikiai atsimins iki skylių sudilusias megztinio rankovės ar sulopytus mylimiausius džinsus.
Dabar mada diktuoja visai kitas taisykles. Svarbiausia iš jų – laikinumas. Galima teigti, jog įžengėme į vienkartinių drabužių erą. Pasak „Blusų festivalio“ rengėjos Rūtos Palšauskaitės, per paskutinį dvidešimtmetį gatvės mada išties labai pasikeitė. „Rinkoje atsiradus pigiems prekiniams ženklams kaip Primark, H&M, Zara ir kt. mada tarsi tapo įkalinta laikinumo rate. Kritus kainoms, iškart šoktelėjo vartojimas. Per pastaruosius 10 metų madingų drabužių pirkimo mastai išaugo trigubai. Be to, seniau kolekcijos būdavo keičiamos kas pusmetį, o dabar parduotuvių lentynų asortimentas pasikeičia net 15 kartų per metus! Jūs net neįsivaizduojate, kokiu žaibišku greičiu viskas vyksta! Drabužiui sumodeliuoti, pagaminti bei pristatyti į parduotuvę kitame pasaulio krašte tetrunka 15 dienų“, – pasakojo mergina.
Priešprieša greitąjai madai galėtume pavadinti lėtąją madą (angl. slow clothing). Viena pirmųjų apie tai prieš penkerius metus prabilo amerikietė tinklaraštininkė Sharon Astyk. Ji pradėjo skatinti žmones mažiau pirkti ir daugiau galvoti, ką pirkti. Be to, ji drąsino šeimas sukurti namiškiams bent po vieną rankų darbo drabužį, o turimus rūbus taisyti, perdaryti, taip nukeliant naujo apdaro pirkimą. Lėtoji mada kaipmat išplito Amerikoje, entuziastų atsirado ir Europoje. Daugybė nedidelių salonų perėmė šūkį: „Kuo senesnis, tuo geriau.” JAV iš senų persiūti drabužiai tapo labai populiarūs ir nejučia vėl ėmė formuoti tam tikrą industriją. Užsakymų daugėja, pelnas auga, tad ne vienas kūrėjas prisipažįsta, jog turi lėtinti tempą. Tik taip įmanoma likti ištikimam pradinei lėtosios mados idėjai ir kurti tikrai vertingus dalykus, kurie būtų ne tik gražūs, bet ir ilgaamžiški.
Vaikų darbas – rimta problema
Jei šiuo metu vilkite kurio nors greitosios mados ženklo drabužius, nepatingėkite pažvelgti į etiketę. Kur šis drabužis buvo pagamintas? Kinijoje, Vietname, o gal Bangladeše? Ironiška, tačiau sakydami ispanų ar amerikiečių prekinis ženklas, galvoje turime prekes, atkeliaujančias iš vargingų pasaulio šalių.
Vartotojas nori kuo pigesnės prekės, prekybininkui rūpi kuo didesnis pelnas, tad visų pirma mažinami medžiagų bei darbo jėgos kaštai. Taigi, ar bent įsivaizduojate, kas ir kokiomis sąlygomis siuvo Jūsų dėvimus drabužius? „Dešimtmetis Amitosh siuvinėja palaidinę žėrinčiais žvyneliais bei karoliukais. Vaikas suprakaitavęs, jo plaukai pasidengę dulkėmis. Vėliau ant šio drabužio atsiras vieno didžiausio drabužių gamintojų JAV etiketė. Vos dešimties metų berniukas dirba baisiomis sąlygomis – dvokiančiose, prastai vėdinamose patalpose“, – rašo britų dienraštis „The Guardian“. Kitas berniukas, Jivaj, žurnalistams prisipažino, kad už neatidų ar nepakankamai spartų darbą vaikai mušami. Be to, pirmaisiais darbo metais jie negauna jokio atlygio. Vėliau už alinantį, 16 valandų per dieną darbą, vaikams mokama mažiau nei keturi svarai per savaitę. Tiesa, vaikų darbas – ne tik itin vargingų šalių problema. Šia tema kalbinta „Blusų festivalio” organizatorė Rūta prisipažino, jog apie vieną tokį atvejį jai teko girdėti net Didžiojoje Britanijoje.
Dėvėti drabužiai – išmintingas sprendimas, o ne gėda
Atsidarius pirmosioms dėvėtų rūbų parduotuvėms Lietuvoje, žmonės į jas žengė labai nedrąsiai, gėdijosi ir raudonavo ten sutikę pažįstamus, tačiau situacija gan sparčiai keičiasi. Dabar šios parduotuvės visada pilnos žmonių, tarp kurių galima išvysti net Lietuvoje puikiai žinomų veidų. Be to, žmonės čia užsuka ne vien dėl siekio sutaupyti, bet ir siekdami rasti išskirtinių, vienetinių drabužių. „Šių parduotuvių asortimentas tiesiog gali paįvairinti garderobą: kurgi rasi 1972 metų marškinius”, – viename savo interviu teigė dizaineris A. Pogrebnojus. Jis pridūrė, kad į tokias parduotuves eiti nereikėtų nei gėdytis, nei per daug sureikšminti: „Viskas juk priklauso nuo žmogaus skonio ir fantazijos”.
Populiarėjantis ekologiškas gyvenimo būdas taip pat prisidėjo prie įsitikinimų kitimo apie dėvėtus drabužius. Žmonės stengiasi tuos pačius daiktus panaudoti dar kartą ir taip sumažinti išmetamų šiukšlių kiekį. Be to, viena po kitos senamiestyje dygsta nedidelės dėvėtų ir vintage drabužių parduotuvėlės, kuriose pasitinka ne tik tvarkingai sukabinti drabužiai, jaukus interjeras bei malonus aptarnavimas, tačiau net pasiūloma ir arbatos.
Šeštus metus Airijoje gyvenanti mūsų kalbinta R. Palšauskaitė pasakoja, jog šioje šalyje apsipirkinėjimas dėvėtų rūbų parduotuvėse bei blusų turgeliuose – dažno airio gyvenimo būdo dalis. „Airijoje daugelis stengiasi rengtis kuo įdomiau ir kitoniškiau. Jie nebijo rengtis to, kas gražu jiems, o ne kitiems, to, kas atspindi tave ar tavo požiūrį. Airijoje nemažai išparduotuvių, parduodančių senų kolekcijų drabužius, taip pat netrūksta tikrų vintage rūbų parduotuvėlių. Tiesa, dėl savo unikalumo bei visus apėmusios vintage manijos rūbai ten kainuoja ganėtinai brangiai. Vienaip ar kitaip, visi stengiasi rengtis praėjusių dešimtmečių arba bent to laikotarpio įkvėptais drabužiais. Ir pati, grįžusi į Lietuvą, neretai peržvelgiu močiutės spintą. Pakoreguoju drabužių dydį, pritaikau aksesuarus ir prikeliu naujam gyvenimui“, – pasakojo mergina.
Kaip interviu Laikas.lt teigė Londone gyvenanti dainininkė Jazzu, vintažinis stilius Londone – ne retenybė. Londoniečiams tai – ir mada, ir gyvenimo būdas, ir ekologiška gyvensena. „Ekologija Londone sparčiai populiarėja. Jaunimas išprotėjęs dėl mados: jei būti „žaliam“ yra madinga, tai jauni žmonės, norėdami priklausyti madingųjų kategorijai, irgi tampa žaliaisiais”, – teigė mergina.
O Jūs, kokio ženklo drabužius dažniausiai perkate? Greitosios ar lėtosios mados? Ar dažnai apsiperkate dėvėtų drabužių parduotuvėse?
Ieva Varkojytė
Antradienio pavakarę Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo, vyko „Velo diena” – dviračių sporto mėgėjams skirtas renginys.
„Velo diena” taip pat buvo atidarytos tarptautinės daugiadienės dviračių plento lenktynės „Baltic Chain Tour”, organizuojamos siekiant atminti trims Baltijos šalims svarbų istorinį įvykį – Baltijos kelią.
Dviračių entuziastams „Velo dienoje“ išties netrūko pramogų. Mėgstantys ekstremalų dviračių sportą galėjo akis paganyti į „BMX“ dviračiais triukus atlikinėjančius jaunuolius, kurie šokinėjo nuo rampų ir stebino žiūrinčius įvairiais savo triukais.
Susidūrę su dviračių gedimais arba norintys patikrinti savo transporto priemones galėjo apsilankyti „Veloklinikoje“, kurioje dviračius apžiūrinėjo profesionalai. Čia ekstremalių išbandymų nesibaidantys renginio svečiai savo jėgas taip pat galėjo išbandyti „Kulšių kovose” – tarpusavio kovoms laikui, greičiui arba atstumui parengtose „dviračių staklėse”. Šalia dviračių „ligoninės“ stovėjo ir Mainyk.lt palapinė, kurioje buvo galima keistis įvairiomis dviračių detalėmis.
Bijantiems ilgapirščių vagišių buvo galima nemokamai pažymėti dvirates transporto priemones. Nepamiršti „Velo dienoje“ buvo ir vaikai – mažųjų „Velo dienos” svečių laukė saugaus dviračių eismo mokyklėlė, kurioje buvo galima išmokti važiuoti dviračiu, mokytis atskirti kelio ženklus ir gauti daugybę svarbių saugaus eismo patarimų.
Visgi vienu pagrindinių „Velo dienos” akcentų tapo dviračių slalomas, kuriame savo sugebėjimus valdyti dviračius išbandė ir mėgėjai, ir žinomi Lietuvos žmonės. Savo jėgas slalome išbandyti sutiko šokėjas Andrius Butkus, dainų autorius ir kompozitorius Deivydas Zvonkus, dienraščio „15 minučių” generalinis direktorius Tomas Balžekas ir kt.
Daugiau renginio nuotraukų rasite Laikas.lt foto galerijoje.
Ieva Varkojytė
Nuotr. autorės