Search Results for: "narkotikų vartojimas"
Vienas iš garsiausių versilininkų pasaulyje, seras Richardas Bransonas, pasisako už narkotikų legalizavimą. Versilininkas aktyviai dalyvauja kampanijoje pavadintoje ,,Laikas baigti karą su narkotikais“ (angl. „It‘s time to end the war on drugs“) kartu su WikiLeaks įkūrėju Jullianu Assange, aktoriumi Russelu Brando bei daugeliu kitų. Kalbėdamas apie savo poziciją Richardas Bransonas remiasi Portugalijos pavyzdžiu, kurioje nuo 2001 metų už nedidelį narkotinių medžiagų laikymą bei vartojimą bausmės nėra taikomos. Britas teigia, kad remiantis prieš pusmetį atliktu tyrimu „negalus narkotikų vartojimas tarp paauglių Portugalijoje ženkliai sumažėjo, retėja užsikrėtimo ŽIV atvejų, o žmonių, siekiančių atsikratyti priklausomybės padvigubėjo.“
Pasirodo, kvepalų reklamos gali būti uždraustos ir dėl to, kad reklamuoja ne vien tai, ką turėtų. Net jei ta antrinė reklama yra ne visiems suprantama arba jos gal net…nėra.
Visame pasaulyje apie 210 mln. žmonių (4,8 proc.) 15-64 m. amžiaus bent kartą per pastaruosius 12 mėnesių yra piktnaudžiavę narkotikais ir šis įprotis per metus sukelia apie 200 000 asmenų mirčių. Deja, narkotikų vartojimo statistiniai duomenys auga ir tai verčia tiek kiekvienoje šalyje individualiai, tiek tarptautiniu mastu ieškoti priemonių, galinčių pakeisti tokią situaciją pasaulyje.
Didėja sintetinių ir „legalių“ narkotikų vartojimas
UNODC ataskaitoje pažymima, kad narkotikų rinka pasaulyje per pastaruosius kelerius metus išliko stabili, tačiau išaugo sintetinių ir taip vadinamų „legalių“ narkotikų vartojimas. Problemą visame pasaulyje kelia pastaraisiais metais išaugusi medžiagų, kurioms dar nėra taikomos kontrolės priemonės, paklausa. Tradiciniai narkotikai (pvz., kokainas, ekstazis ir kt.) turi pakaitalus, parduodamus kaip „teisėti narkotikai“.
Pavyzdžiui, prieš porą metų kanapes vartotojams pakeisdavo sintetiniai kanabinoidai arba taip vadinami „spice“ mišiniai, kurie anksčiau buvo legalūs. Dabar šių mišinių prekyba yra draudžiama, tačiau nesąžiningi prekeiviai, nuslėpdami tikrąjį jų poveikį, šias medžiagas reklamuoja vis kitomis formomis ir kitais pavadinimais, o patikliam pirkėjui formuoja nuomonę „jei produktais prekiaujama legaliai, jie yra nedraudžiami, vadinasi, ir nekenksmingi“.
Vien Europoje 2010 m. buvo nustatytas rekordinis naujų svaiginimuisi naudotų medžiagų skaičius. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centrą (ENNSC) ir Europolą pernai pasiekė informacija apie 41 naują ES šalyse aptiktą psichoaktyviąją medžiagą ir kasmet šis skaičius vis didėjo beveik dvigubai (2009 m. – 24, 2008 m. – 13).
Įtraukiant naujas medžiagas į kontroliuojamų medžiagų sąrašus, Lietuva pirmauja visoje Europos Sąjungoje. Lietuvoje rinkos ribojimo priemonės pernai buvo pasiūlytos ir visoje ES pritaikytos 8 naujoms psichoaktyviosioms medžiagoms, 2009 m. – 13, 2008 m. – 6.
KCannabis – the world’s drug of choiceanapės – populiariausi narkotikai
Cannabis remains by far the most widely produced and consumed illicit substance globally,Kanapės ir toliau išlieka bene plačiausiai vartojama narkotine medžiaga visame pasaulyje. Nors kartą per pastaruosius metus kanapes vartojo nuo 2,8 iki 4,5 proc. pasaulio gyventojų – 125-203 mln. žmonių. Europoje, kaip rodo ENNSC duomenys, kanapių vartojimas daugelyje šalių stabilizuojasi arba netgi mažėja.
While cannabis herb (marijuana) production is widespread, notably in the Americas and Africa,Marihuanos gamyba yra plačiai paplitusi visame pasaulyje, ypač Amerikoje ir Afrikoje. Tuo tarpu cannabis resin production (hashish) continues to be concentrated in just two countries: Morocco,kanapių dervos (hašišo) gamyba tebėra populiariausia Maroke (kanapių derva yra tiekiama į supplying the West European and North African markets, and Afghanistan supplying the marketsVakarų Europą ir Šiaurės Afriką) bei Afganistane (hašišas skirtasin South-West Asia. Pietų ir Vakarų Azijos rinkai).Cannabis resin was a far more profitable crop than opium poppy in 2010 in 2010 m.Afghanistan. Afganistane kanapių derva buvo daug pelningesnė nei opijinių aguonų pasėliai.
Paplito aguonų maras
UNODC, apžvelgdamas narkotikų rinką pasaulyje, pažymi, kad kanapių, kokaino ir heroino prekybos mastai per pastaruosius metus nesikeitė, o kai kuriuose kraštuose netgi sumažėjo. Tuo tarpu šių medžiagų gamyba jau patyrė nuostolių.
Per pastaruosius 4 metus (2007 – 2010 m.) pasaulyje opiumoproduction declined by 45 per cent between 2007 and 2010, particularly as a result of poor yields gamyba sumažėjo 45 proc. visų pirma dėl mažo opijinių aguonų derliaus ir paplitusio aguonų amaro, kuris daugiausia opiumo derliaus sunaikino Afganistane.
Lietuvoje mažėja kokaino vartojimas
UNODC duomenimis, kDuring that time, potential cocaine production fell by about one-sixth, reflecting thokaino produkcija pasaulyje sumažėjo maždaug šeštadaliu dėl sumažėjusios kokaino gamybos Kolumbijoje. JAV ircontinues to be largest cocaine market, with an estimated consumption of 157 tons of cocaine in toliau išliko didžiausia kokaino rinka pasaulyje, nors ir pastaraisiais metais patyrė didžiulį nuosmukį.
Nevertheless, the USThe US cocaine market has witnessed massive declines in recent years.The second largest cocaine market isAntra pagal dydį kokaino rinkaEurope, notably West and Central Europe, where consumption is estimated at 123 tons. liko Europoje, ypač Vakarų ir Vidurio Europos šalyse, kur per metus suvartojama maždaug 123 tonų kokaino. Per pastarąjį dešimtmetį, kokaino vartojimas Europoje išaugo dvigubai (daugiausia – Čekijoje, Estijoje, Latvijoje ir Slovakijoje). Tačiau Vengrijoje ir Lietuvoje kokaino vartojimas mažėjo. Mūsų šalyje, 2008 m. tyrimo duomenimis, kokainą per pastaruosius 12 mėnesių vartojo 0,2 proc. 15-64 m. asmenų (2004 m. – 0,3 proc.).
Kaip kovoti su narkotikų vartojimu?
Piktnaudžiavimas narkotikais įgauna vis naujas vartojimo formas, todėl kovoje su psichoaktyviosiomis medžiagomis visuomenė daugiau dėmesio turi skirti prevencijai, o jos įgyvendinimą visų pirma pradėti savo bendruomenėje.
Pasak Departamento direktoriaus Zeniaus Martinkaus, narkotikų vartojimo paplitimas Lietuvoje, lyginant su kitomis šalimis, kol kas nėra aukštas, tačiau mūsų šalyje, kaip ir visame pasaulyje žalingų įpročių prevencija visų pirma turi prasidėti šeimoje, mokykloje ir tarp draugų. „Raginame kiekvieno mūsų šalies regiono gyventojus bendromis pastangomis atkreipti dėmesį į narkotikų vartojimo problemą ir įgytas žinias apie žalingų įpročių keliamą žalą perduoti kitiems savo draugams bei pažįstamiems. Taip kiekviena bendruomenė kovą su narkomanija savo regione gali išplėsti visoje šalyje, o vėliau pradėti kovoti ir tarptautiniu mastu“, – tikina Z. Martinkus.
Rašytojas ir filosofas Jaroslavas Melnikas sako, kad populiarumas neparodo žmogaus tokio, koks jis yra, – visada kalbama apie kokį nors tikrą ar išgalvotą jo bruožą, tik vieną jo gyvenimo pusę. Vadinasi, viešumoje parodomas ne visas, o vienpusis, apkarpytas ar net iki kraštutinumo supaprastintas žmogaus paveikslas – juk taip masėms patogiau „nuryti“. Jei taip, tai argi nekeista, kad žmonės mėgaujasi tapę žinomi, puoselėja savo primityvų paveikslą ir visomis išgalėmis siekia išlikti populiarūs?
Liepa ButkutApie populiarumą kalbuosi su psichologu Jordžiu Mišinu.
Įprasta manyti, kad populiarumas – tai vienas būdų užsidirbti pinigų. Įtariu, kad egzistuoja kur kas svarbesnė – emocinė populiarumo funkcija.
Kad ir koks populiarumo turinys būtų, visų pirma, bulvarinis populiarumas yra skirtas visuomenei provokuoti. Vadinasi, ne taip ir svarbu, koks populiarumo atspalvis: erotinis skandalas, tikras talentas, sąmoningas siekis išgarsėti dėl finansinio pelno ar kilnaus projekto, tai tėra visuomenės dirginimas, reiškiantis „atkreipkite į mane dėmesį“. Kuo daugiau žurnalų viršelių bus pasipuošę mano nuotraukomis, kuo dažniau šmėžuosiu televizoriaus ekrane, kuo pikantiškesnes savo gyvenimo detales paviešinsiu, tuo labiau mane matys, vertins, dievins ar keiks. Bet kuriuo atveju būsiu pasiekęs savo tikslą: aš būsiu dėmesio centre. Štai, šiuo pokalbiu mes ir vėl atkreipiame į juos dėmesį… Taigi, populiarumas yra būdas užsidirbti dėmesį.
Kokio tipo asmenybė yra linkusi į populiarumą?
Išskirčiau isterišką asmenybę, kuriai būdinga manyti, kad gyvenimas – tai scena: „Žiūrėkite į mane, žavėkitės ir liaupsinkite!“ Tiesa, isteriškos asmenybės nereikėtų įsivaizduoti kaip liguistos ar sutrikusios – tiesiog ji stengiasi būti populiari asmeniškai ir visuomeniškai, trokšta būti ypatinga ir padaryti įspūdį kitiems, gilinasi ne į smulkmenas, o į bendrą vaizdą. Ji gali prisitaikyti prie bet kurios gyvenimo situacijos, myli laisvę, tad šitaip laisvai, lyg nieko nepaisydama, ir gyvena. Isteriška asmenybė turi aibę žavių bruožų: ji optimistė, pokštininkė, lankstaus proto, spontaniška, energinga, atvira naujovėms, geba bendrauti ir įtikinėti, pasižymi lakia fantazija. Bet drauge ji paviršutiniška, plaukianti pasroviui ir nepastovi, per daug spontaniška, susižavėjusi savimi ir ieškanti gerbėjų, galų gale, kamuojama aibės baimių: ji bijo įsipareigoti, bijo būti per mažai pripažinta… Taigi, isteriška asmenybės struktūra yra lyg kontinuumas – vienoje jos pusėje žavūs bruožai, o kitoje – dėmesio alkstanti ir vengianti įsipareigoti asmenybė.
Žinodami, kokių tikslų siekia isteriškos asmenybės (dėmesio, pripažinimo, garbės, populiarumo), galime nesunkiai suprasti, ko iš tiesų siekia mūsų vadinamosios žvaigždės. Tik nuo bruožų gilumo priklauso, ar populiarumas tampa vieninteliu ir svarbiausiu gyvenimo tikslu.
Žinoma, būtų neteisinga teigti, kad visi populiarieji pasižymi isteriška asmenybės struktūra. Kalbėdamas apie isteriškas asmenybes, ginkdie galvoje neturiu tikrųjų talentų, kurie tampa garsūs ne dėl savo gyvenimo intrigų, skandalų ar pavardės, o dėl išskirtinių gebėjimų, pasireiškiančių tam tikrose srityse. Pasitaiko, kad ir talentas, ir isteriška asmenybės struktūra sutampa. Vadinasi, tokiam žmogui reikia dėti kur kas mažiau pastangų, kad dėmesio ir pripažinimo poreikiai būtų patenkinti. Žinoma, tai nereiškia, kad šie žmonės pagarbos verti mažiau.
Kodėl tampama isteriška asmenybe? Girdėjau darželinuką sakant, kad užaugęs jis bus žvaigždė.
Priežasčių gali būti aibė: pavyzdžiui, tikėtina, kad vaikai, auginami susireikšminusių tėvų, laikančių save labai svarbiomis personomis, užaugę priklausys isteriškos asmenybės tipui. Lygiai tas pats gresia vaikams, kuriuos auklėja donžuanai ir gundytojos, taip pat vaikams, kuriais tėvai perdėtai didžiuojasi ir kuriuos liaupsina (nors mūsų televizijos stotys tėvus, bandančius iš savo pyplių padaryti žvaigždes, rodo it normą). Besivaikantys prestižo ir išorinio grožio, nevengiantys garsiai dievinti (ar nuvertinti) kitų ir perdėtai konkurencingi tėvai taip pat rizikuoja užauginti savo atžalas asmenybėmis, turinčiomis daugybę isteriškų bruožų. Tiesa, isteriškomis asmenybėmis dažnai tampa žmonės, vaikystėje patyrę rūpesčio ir dėmesio badą, – nemažai tikrų bei pseudožvaigždžių gali papasakoti tikrai liūdną savo vaikystės istoriją…
Nors didžiausią įtaką mūsų asmenybės raidai daro artimiausia aplinka, be jokios abejonės, yra ir kitų, ne ką mažiau reikšmingų faktorių. Pavyzdžiui, įgimtos savybės – emocionalumas, gyvybingumas, veržlumas ir spontaniškumas – yra palanki terpė isteriškai asmenybei formuotis (bet jei tokiam vaikui padėsime išsiugdyti atsakomybės jausmą, išmokysime užmegzti bei tobulinti santykius, nebijoti įsipareigojimų, galime tikėtis tikrai brandžios asmenybės). Nepamirškime, kad 4–6 metų vaikui vystosi polinkis konkuruoti ir rungtyniauti – tai populiariesiems būdingos savybės, kurias šiuo metu itin vertina ir skatina mūsų visuomenė. Sąlygos gana palankios, vadinasi, turime nemažai šansų išugdyti isteriškų bruožų turinčias asmenybes. Bet nebūtinai jos visos turėtų tapti tikromis ar pseudožvaigždėmis – gal nemažai daliai jų užteks populiarumo tarp draugų ar kolegų arba socialiniuose tinklalapiuose.
Ar gali būti, kad kartais į populiarumą įninkama kaip į narkotikus? Viena žvaigždė prisipažino nusprendusi negimdyti vaikų – bijo pasirodyti papilnėjusi arba visai dingti iš televizoriaus ekrano…
Taip gali būti. Jei asmenybė nėra brandi, tai ir tokiam iššūkiui, kaip populiarumas, nebus atspari. Nepamirškime, kad į populiarumą įnikęs žmogus, negavęs įprastos dėmesio dozės, jaučia „alkį“ ir baimę. Net būtų galima atsargiai nubrėžti paralelę tarp įnikimo į populiarumą, šlovę, pripažinimą ir į narkotikus bei alkoholį. Juk nemažai garsių žmonių kovoja su priklausomybės ligomis. Kaip tai paaiškinti? Isteriška asmenybė stengiasi gyventi susikurtoje realybėje, kur atsakomybei ir įsipareigojimui vietos skiriama nedaug. Alkoholis bei narkotikai padeda sukurti šią realybę. Tiesa, narkotikų vartojimas yra ir mados reikalas, o jei sieki būti populiarus, turi būti ir madingas… Nebrandi asmenybė leidžia sau manyti, kad „jei esu garsus, tai esu visagalis“. O ar visagaliui gali pakenkti vienas kitas kokaino „takelis“?
Vieni populiarūs tampa netikėtai, kiti – palaipsniui. Kokie iššūkiai laukia populiarėjančio žmogaus?
Pagrindinis iššūkis, kuris laukia populiarėjančio žmogaus, – įgyti gebėjimą susitvarkyti su vis didėjančia šlove, dėmesiu ir pripažinimu. Tam prireiks išpuoselėto atsakomybės jausmo, kurio, kaip jau supratote, isteriško tipo asmenybėms trūksta. Būtų puiku, jei populiarėjantys žmonės nepamirštų savikritikos ir atsakytų sau į klausimus: ar aš iš tiesų trokštu būti populiarus, kodėl man to reikia, ar esu pasiruošęs atlaikyti visus iššūkius bei kritiką, kokios naudos suteiks ir kokios žalos pridarys populiarumas? Norėčiau palinkėti nesivaikyti pigaus bei lėkšto populiarumo. Be abejonės, taip pat reikia būti pasiruošusiam atsisakyti didžiosios dalies savo privataus gyvenimo…
Skaičiau, kad žvaigždės praranda galimybę susidaryti visapusišką savojo „aš“ vaizdą, nes aplinkiniai žmonės mažiau su jomis atvirauja ir nesuteikia grįžtamojo ryšio.
Bet mainais už prarastas galimybes jie gauna progą nejausti būtinybės baimės, kurią patirtų kaip nelaisvę. Būtinybės baimė yra to, kas įprastiniame gyvenime būtina: įsipareigoti, būti atsakingam ir kažkuria prasme suvaržytam. Pavyzdžiui, viena didžiausių būtinybės baimių – žinojimas, kad mes būtinai pasensime. Isteriškos asmenybės ieško būdų, kaip kuo ilgiau išlikti jaunoms. Nemaža dalis pasaulio garsenybių puikiai maskuojasi – apsižvalgykite, kiek daug žvaigždžių atrodo kur kas jaunesnės, nei yra iš tiesų.
Juk gyvenimo suvaržymus galima meistriškai apeiti: ar žinote daug žvaigždžių, kurioms pavyko išlaikyti tvirtus santuokinius ryšius? Tapo įprasta, kad garsenybių biografijas puošia bent kelios skyrybos, ką jau kalbėti apie visus skandalus, į kuriuos įsivėlė dėl nesantuokinių ryšių… Toks atsakomybės, įsipareigojimų, suvaržymo baimės vengimas pasireiškia daugelyje jų gyvenimo sričių (pavyzdžiui, staiga jie pakeičia religines pažiūras). Žinoma, išskyrus ten, kur laukia svaiginantis pripažinimas ir šlovė…
Populiarumas neatsiejamas nuo žiniasklaidos, kuri, kaip teigiama, yra mūsų visų atspindys. Ką šiandieninė žiniasklaida byloja apie mus?
Nereikia būti labai įžvalgiam, kad pamatytum, kokias vertybes propaguoja šiandieninė žiniasklaida. Nieko čia nepadarysi, juk veikia nepaneigiamas laisvos rinkos dėsnis: yra paklausa, bus ir pasiūla. Tai „opiumas liaudžiai“. Ne pasiūla, o paklausa nulemia, kad į mūsų namus drauge su TV laidom ir žurnalais atkeliauja ne tik tikros, bet ir pseudožvaigždės su virtine intrigėlių, skandalų ir tariamais paslapčių šydais. Atkeliauja, nes įsileidžiam.
Čia kyla labai svarbus klausimas: kodėl mūsų visuomenei reikia būtent tokios informacijos? Deja, šią paklausą galiu paaiškinti tik visuomenės infantilumu ir isteriškumu, nenumaldomu polinkiu vartoti… Kodėl mes esame tokie? Dažnai man atrodo, kad griuvus Sovietų Sąjungai atsirado vertybių vakuumas. O šventa vieta, kaip žinome, ilgai tuščia nebūna: puolėme vartoti viską, kas suteikia laisvės iliuziją. Vartoti, nesidairydami į kokybę. Atvirai kalbant, negana to, jog patys „susimovėme“, tai dar ir jaunąją kartą panašiai auklėjame.
Galbūt domėjimasis žvaigždžių gyvenimu gali reikšti ir tai, jog mums gyvenime kažko trūksta (nuotykių, įvykių)?
Stebint garsenybių gyvenimus, mus užklumpa virtinė jausmų: pasididžiavimas ir garbė, kai mūsų sportininkai iškovoja pergalę; nusivylimas ir panieka, kai jiems nepasiseka; gėda ir nepatogu kažkam apsivogus. Galų gale, kiek azarto ir konkurencijos patiriame, kai sergame už kokio nors TV projekto dalyvį. Taigi, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių gyvenime stinga spalvų, mes bandome užpildyti šią tuštumą stebėdami kitų gyvenimus ir taip bent iš dalies patenkindami savo jausminius poreikius.
Pastebiu, jog žmonės garsiai piktinasi kokiu nors asmeniu, deklaruoja, kad jo populiarumas yra abejotinos vertės, o vis tiek seka su juo susijusias naujienas. Kaip tai paaiškinti? Kokias naujienas sekame, galbūt tai atspindi ir mūsų pačių vertybes?
Gaila, bet tai iš tiesų atspindi mūsų ir mūsų visuomenės vertybes. Tai lyg užburtas ratas: žiniasklaida mums nepaliaujamai bruka lėkštus skandaliukus tol, kol prie jų pripratina, o tada maitina porciją po porcijos. Kokiomis priemonėmis skalbiate baltinius, plaunate indus ir valote dantis? Turbūt naudojate populiariausių firmų gaminius – padėkokite reklamai, kad apie juos sužinojote. Tie patys dėsniai galioja visai informacijai: jei nuolat matome smurtą, intrigas, skandalus, nežinia dėl ko išgarsėjusius žmones, tai norom nenorom persmelkia ir mūsų kasdienį gyvenimą.
Kaip išeiti iš šio užburto rato? Prisiminiau epizodą iš režisieriaus Vladimiro Bortko filmo „Šuns širdis“. Profesorius savo asistentui sako:
Niekada prie pietų stalo neskaitykite sovietinės spaudos.
Tai kad kitokios nėra… – nusistebi asistentas.
Vadinasi, visai neskaitykite.
Šio straipsnio pabaigoje knieti papasakoti ne visai išgalvotą anekdotą. Garsių tėvų atžalą medžiojo korespondentė iš populiaraus žurnalo. Žymi pavardė + gera išvaizda + nebloga finansinė padėtis = lengva tapti žinomam. Po ketvirto žurnalistės skambučio žmogus neapsikentė: „Gal man užaugo tešmenys ir aš pradėjau duoti pieną badaujantiems Afrikos vaikams? Dar nepadariau nieko, kad apie mane reikėtų rašyti!“
Mokslas apie priklausomybę nuo narkotikų vis dažniau pristato smegenų tyrimus ir keičia visuomenėje paplitusį supratimą, kad ši priklausomybė yra tik žmogaus silpnavališkumo ir moralinio nuosmukio, o ne sveikatos problema. Mokslininkai aiškina, kad priklausomybė yra lėtinė smegenų liga, kurios priežastis – narkotikų vartojimas.
Gruodžio 1 d. – pasaulinė kovos su AIDS diena. Nuo 1981-ųjų, kada buvo užregistruotas pirmasis šios ligos atvejis, vis dar nėra vaistų, galinčių ją išgydyti, nors mokslininkai jau sukūrė keletą preparatų, stiprinančių imuninę sistemą, kurie padeda kovoti su ŽIV (žmogaus imuniteto virusu) ir taip prailginti gyvenimą. Sergančių AIDS ir nešiojančių ŽIV Lietuvoje irgi daugėja, todėl reikia susirūpinti brangiausiu žmogaus turtu – gyvybe.
Naujausiais Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, per devynis šių metų mėnesius Lietuvoje užregistruoti 127 nauji užsikrėtimo žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV) atvejai, iš kurių 24 moterims ir 103 vyrams. 89 asmenys (70,1 proc.) ŽIV infekcija užsikrėtė vartodami injekcinius narkotikus, 20 asmenų (15,7 proc.) – heteroseksualių, 5 asmenys – homoseksualių lytinių santykių metu bei 13 asmenų užsikrėtimo būdas nežinomas.
Iš viso iki 2010 metų spalio 1 d. Lietuvoje diagnozuoti 1708 ŽIV užsikrėtę asmenys, iš kurių 1417 vyrų ir 291 moteris. Dauguma (72,2 proc.) ŽIV infekuotųjų asmenų Lietuvoje užsikrėtė ŽIV per injekcinių narkotikų vartotojimą, apie 14 proc. – heteroseksualių, apie 6 proc. – homoseksualių santykių metu bei 7,5 proc. užsikrėtimo būdas nežinomas. Šalyje registruotas vienas vaikas, kuris ŽIV užsikrėtė nuo ŽIV infekuotos motinos (perinatalinis perdavimas). Pagal amžių, dauguma naujai užsikrėtusiųjų ŽIV Lietuvoje priklauso 25 – 30 metų amžiaus grupei. Jauniausias užsikrėtęs ŽIV asmuo teturėjo 16 metų, vyriausias – 58.
Sergamumo ŽIV rodiklis Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų 2009 metais siekė 5,3 atvejus. Tuo tarpu to paties rodiklio vidurkis Europoje – 8,5 atvejai. Aukščiausi sergamumo ŽIV rodikliai užregistruoti Estijoje (30,7) ir Ukrainoje (35,4). Naujausiais Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, dominuojantis ŽIV plitimo būdas Europoje yra heteroseksualūs santykiai (43 proc.), injekcinių narkotikų vartojimas sudaro 22 proc., homoseksualūs santykiai – 18 proc., nenustatytas užsikrėtimo kelias – beveik 16 procentų ir perinatalinis ŽIV infekcijos perdavimas – apie 1 procentas. Pernai Europos regione nustatyti 127 ŽIV perdavimo atvejai per nesaugų kraujo perpylimą, transplantacijas ar kitas hospitalinės infekcijos perdavimo formas.
Per visą ŽIV infekcijos registravimo laikotarpį, paskutinė ŽIV infekcijos stadija – AIDS, Lietuvoje diagnozuota 263 asmenims. Iš viso nuo AIDS Lietuvoje mirė 85 asmenys. Sergamumo AIDS rodiklis Lietuvoje pernai siekė 1,1 atvejį 100 tūkst. gyventojų. Šis rodiklis toks pat kaip ir Europos regiono šalių vidurkis, tačiau žemesnis nei Rytų Europos regiono šalių vidurkis (1,8).
Lietuvoje visiems ŽIV užsikrėtusiems asmenims valstybė laiduoja (nemokamą) sveikatos priežiūrą, t.y. valstybės laiduojamos (nemokamos) sveikatos priežiūros paslaugos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto. ŽIV ligos gydymui reikalingų medikamentų poreikis kasmet auga. Valstybinės ligonių kasos (VLK) duomenimis, vieno paciento gydymui per metus antiretrovirusiniams vaistams vidutiniškai valstybė skiria nuo 26 iki 32 tūkstančių litų. 2007 metais VLK centralizuotai užpirko ŽIV ligos gydymui reikalingus atiretrovirusinius vaistus už 2 milijonus litų, o 2010 metais šis poreikis išaugo iki 2,8 mln. litų. Vidutiniškai dar apie vienas milijonas litų reikalingas ŽIV ligos eigos laboratorinei stebėsenai pagal patvirtintą metodiką. Prognozuota, kad valstybės išlaidos ŽIV ligos gydymui reikalingiems vaistams, kuriuos centralizuotai užperka VLK, po poros metų dar išaugs maždaug dvigubai. Taip pat kasmet didėja PSDF išlaidos, skirtos už suteiktas ambulatorines ir stacionarines paslaugas ŽIV infekuotiems žmonėms Lietuvoje.
Kasmet Lietuvoje muzikos festivaliuose apsilanko apie 60 000 – 80 000 žmonių. Siekiant šviesti visuomenę ir prisidėti prie festivalių svečių sąmoningumo trijuose muzikos festivaliuose bus įgyvendinama užsienio šalyse taikoma ir pasiteisinusi edukacinė iniciatyva. Festivaliuose „Sūpynės“, „Yaga“ ir „Loftas fest“ bus įrengtos palapinės „Saugi erdvė“, kuriose visą parą renginių dalyviams bus teikiama informacija apie psichoaktyviųjų medžiagų poveikį ir jų vartojimo pasekmes, lytiškai plintančias ligas, vyks diskusijos, vairavimo apsvaigus prevencija, suteikiamos konsultacijos ir profesionali psichologinė pagalba, vyks edukacinių klipų peržiūra apie pirmąją pagalbą, savo blaivumą bus galima pasitikrinti alkotesteriais.
Jau gerai žinome įprastas priklausomybes nuo alkoholio, narkotikų, azartinių žaidimų. Dėl jų jau niekam nekyla abejonių – visi jas atpažįsta. Tačiau XXI a. atsiranda daug daugiau pagundų, o su jomis ir „modernesnių“ negalavimų – priklausomybių nuo soliariumų (tanoreksija), nuo interneto (socialinių tinklų), darbo, pirkimo, valgymo ir t. t. Šiais laikais darosi vis sunkiau sutikti žmogų, kuris nebūtų nuo ko nors „priklausomas“.
Menininkas José Rodolfo Loaiza Ontiverosas savo projektu „DisHollywood“ kviečia visus dar kartelį atidžiau pažiūrėti į pasaulį, kurį mes dažnai per daug idealizuojame ir vadiname svajonių gyvenimu.
Mokykla – ne tik vieta, kurioje galima pasisemti teorinių matematikos, isorijos, užsienio kalbų žinių. Joje prasideda jaunos, besiformuojančios asmenybės socialinis gyvenimas: draugai, prieštaringi santykiai su suaugusiaisiais, apkalbos, intrigos, kompleksai – tikra išbandymų lavina.