Lapkričio 19-ąją „Ūkio banko“ teatro arenoje Egidijus Dragūnas turės dvigubą progą švęsti: SEL minės 18-os metų jubiliejų ir pristatys 12-ąjį savo albumą „Aš kaip žąsis“. Ta proga prisiminkime šios kultinės Lietuvos grupės istoriją, kurioje – daug jaunatviško maišto, šokių muzikos ritmų ir skandalų.
Agresyvus startas
Viskas prasidėjo 1992-aisiais, kai trys vaikinai – Siera, Egis ir Laimis, įkvėpti reperių „Beastie Boys“ ir lietuvaičių „Pompa“ patys panoro kurti muziką ir išgarsėti. Egis, greitai likęs vieninteliu nariu, šia idėja degė labiausiai. Jam užteko įžulumo trečią nakties paskambinti Andriui Mamontovui ir paprašyti pagalbos „prasimušti“. Šis savo ruožtu leidosi į avantiūrą. „Atėjo du žvitrių akių, neišblėsusio žvilgsnio jaunuoliai, kupini jaunatviško maksimalizmo. Ypatingai tuo pasižymėjo Egidijus… Prisimenu, kad jis buvo labai žvalus, linksmas, daug šypsojosi, šnekėjo, o perduodamas kasetę paprašė, kad labai nesijuokčiau“, – pirmąjį susitikimą su SEL‘ais prisimena tuo metu su „Foje“ dar grojęs A. Mamontovas (šios ir kitų citatų šaltinis – „Music.lt“). E. Dragūnui tada buvo 16 metų.
Naujos grupės vadyba buvo perduota Andriaus broliui Justui Mamontovui, dirbusiam ir su „Pompa“. Buvo susuktas klipas dainai „Kiemas“, atėjo eilė ir pirmajam pasirodymui didesnei auditorijai. Jis įvyko tuometiniuose Vilniaus sporto rūmuose – apsirengę Šarūno Marčiulionio mokyklos krepšinio komandos „Ereliai“ marškinėliais SEL‘ai atliko dainą „Kašio fanatas“.
Tolesnis žingsnis – debiutinis albumas. „Kaip ir tu“ pavadintas įrašas dienos šviesą išvydo 1993 m. Tai buvo old-school repas, kuriuo E. Dragūnas ragino „išvesti savo teisę kovoti“, be užuolankų keikė menininkus ar dainavo apie gatvės gaujų karus, taip, tarsi gyventų ne Vilniuje, o Bronkse.
Albume buvo ir daina „Čiulpk tu“, kurios pavadinimas atitiko turinį. Pastarajai nebuvo abejingi tuomet vis dar nepilnamečio reperio tėvai. Prieš albumo išleidimą jie iškėlė ultimatumą: arba ta daina yra visiems laikams ištrinama, arba jie neleidžia sūnui koncertuoti. Reikalus sutvarkė pats Egis: tėvų akivaizdoje jis ištrynė iš kasetės „Čiulpk tu“, teigdamas, kad niekur kitur šios dainos įrašas neegzistuoja. To pakako, kad tėvai išleistų jį į pirmąjį SEL koncertinį turą, kuriame grupė grojo kartu su tokiomis „žvaigždėmis“ kaip Ligitas Kernagis ar Džordana Butkutė. Vėliau minėta daina vis tiek buvo išleista masiniu tiražu, kartu su „Kaip ir tu“, nes atsarginė jos įrašo kopija saugiai gulėjo M-1 įrašų studijoje.
Publika įvertino, „Bravo“ – ne
SEL didžiuliais tempais žengė į priekį: atsirado minios gerbėjų, radijo stočių topuose grupė atsilikdavo tik nuo „Foje“, kurie, kaip ir tuo metu aukščiausio kalibro kolektyvai Lietuvoje – „Airija“ ir „Bix“ – buvo SEL koncertinio turo partneriai. 1994 m. išleistas už debiutinį žymiai brandesnis darbas „Paskutinį kartą“. Toks pavadinimas albumui suteiktas nebe priežasties – atsiradus įtampai tarp vadybininkų, Egis rimtai galvojo viską mesti ir išvykti į JAV.
Visgi, muzika nugalėjo. SEL dirbo toliau ir išleido dar vieną didelio atgarsio sulaukusį albumą: „Kontrolinį šūvį“. „Įrašiau jį ir pagalvojau – eilinis šūdas“, – prisimena Egis. Tačiau publika manė kitaip: titulinė daina apie samdomus žudikus, taip pat „Mes negalim (gyventi be balių)“ ar „Gali kristi“ be vargo rado vietą radijo stočių topų viršūnėse.
Ši sėkmė neatsiejama nuo naujuoju grupės prodiuseriu tapusio Martyno Tylos. Geri jo organizaciniai įgūdžiai ir kokybės garantu tapęs SEL vardas padėjo į grupės 3 metų gimtadienį Sporto rūmuose surinkti 4000 lankytojų. Tuo metu pasikeitė ir grupės sceninė apranga. Savo pačių susikurtą gatvės stilių, kuriame būdavo ir tokių aksesuarų, kaip ant kaklo pakabintas tikras „Volkswagen“ ar „Mercedes“ ženklas, SEL iškeitė į dizainerio Seržo Gandžiumiano specialiai Egiui ir su grupe pasirodžiusiems šokėjams sukurtus rūbus.
Iki galutinio sėkmės įtvirtinimo reikėjo tik pripažinto apdovanojimo. Tokiu galėjo tapti „Bravo’95“, tačiau jie sėkmės neatnešė – SEL nelaimėjo nė karto, nors buvo nominuoti keliose kategorijose. E. Dragūnui rinkimai atrodė „nupirkti“. „Mes nieko negavom, nes nebuvom žiuri nariai. Ten nebuvo jokio objektyvumo“, – sako jis.
Repą pakeičia šokių muzika
Vadybininko atėjimas į grupę turėjo savų pasekmių: Egis buvo paskatintas repavimą iškeisti į melancholišką, kartais netgi lyrišką dainavimą, o muzikoje hiphopo instrumentalą pamažu keitė šokių muzikos ritmai. Skambesio kaita atsispindi albumuose „Neįvertinta karta“ (1996 m.) ir „Guma“ (1998 m.).
Nors grupė jautė, kad dėl to prarado dalį senųjų gerbėjų, jų populiarumas pasiekė neregėtas aukštumas. 1996-ųjų „Radiocentro“ apdovanojimuose SEL neturėjo sau lygių: pretendavo į penkias nominacijas, visose penkiose ir nugalėjo. Po „Gumos“ pasirodymo sekęs koncertinis turas prilygo masinei euforijai: „Mus lydėdavo daugybė žmonių, po koncerto nebūdavo įmanoma išvažiuoti, stovėdavo kareiviai, jie saugodavo mus. Gerbėjai krisdavo po ratais“, – apie grupės aukso amžių 2005 m. pasirodžiusiame autobiografiniame filme „Kelias į dangų“ kalba E. Dragūnas.
„Neįvertintos kartos“ laikotarpiu buvo išleista dar viena skandalinga SEL daina – „Saulės miestas“. Tik šįkart dėmesio ji sulaukė ne dėl turinio, o dėl autorinių teisių, kurios iš tikro priklauso A. Mamontovui. „Nusemplinau nuo kasetės Andriaus grojamą gitarą, nes nedrįsau jo kviesti groti kartu ir įrašiau tą kūrinį“, – prisipažįsta Egis. Jo sukurtas klubinis „Saulės miestas“ tapo populiaresniu už lyrinį A. Mamontovo originalą. Maža to, daugelis klausytojų, originalo net nebuvo girdėję ir manė, kad „Saulės miestas“ – autentiška SEL kūryba. Tačiau ši painiava nesugadino E. Dragūno ir A. Mamontovo santykių. Priešingai – jie yra atlikę dainą kartu gyvai, o 2006 m. SEL albume „Muzika“ įrašyta „Saulės miesto“ versija, kurią įdainuoja abu muzikantai.
Apsistoję ties šokių muzika SEL nenustojo ieškoti naujovių ir albumuose „Kubas“ (2000 m.) ir 23 (2002 m.) eksperimentavo su elektroniniais garsais. Radijo stočių anksčiau taip mėgstama grupė tapo ne visada suprantama auditorijai, ypač tai, kuri linkusi prie įprasto pop skambesio. Grupės populiarumas krito, Egis „išsisėmė“ ir tapo labiau pastebimas ne scenoje, o geltonosios žiniasklaidos puslapiuose. Galiausiai nutaręs nuo visko pailsėti muzikantas padarė kūrybinę pertrauką ir pradėjo… mokytis. Ištempė du metus, jam tai nusibodo ir SEL grįžo į sceną. To rezultatas – dar du šokių muzikos albumai: „Viskas ką turiu“ ir „Muzika“ su hitais „Viskas iš naujo“, „Vėl ruduo“ ar „Parašyk man laišką iš Paryžiaus“.
Skandalisto etiketė
Nepaisant pakankamai intensyvios kūrybos, viešojoje erdvėje E. Dragūno pavardė dažniau buvo minima kaip pagal savo taisykles žaidžiančio atskalūno, o ne kaip talentingo muzikanto. Pagrindo tam būta. 2004-aisiais, vieno kivirčo metu, Egis trenkė per galvą šampano buteliu verslininkui Kęstučiui Verslovui. Pretekstas – pastarojo replika SEL‘o atžvilgiu: „Ką čia tas „brodiaga“ (klajojantis muzikantas – rus.) veikia?“ Teisme E. Dragūnas išvadino K. Verslovą „moraliniu invalidu“. Verdiktas – 80 valandų viešųjų darbų, kuriuos dainininkas atliko slaugydamas senelius globos namuose.
Muzikanto agresyvumas ypač dažnai atsisukdavo prieš policijos pareigūnus. Jis yra keliskart pagautas vairuojantis neblaivus, vienu metu dėl to buvo praradęs automobilį ir teisę vairuoti. Egį sustabdę pareigūnai turėjo išklausyti keiksmažodžių antplūdžius, kartą įvyko ir susistumdymas, už kurį muzikantas gavo papildomą administracinę baudą. Reikalų su pareigūnais E. Dragūnas turėjo ir spręsdamas savo vaiko tėvystės klausimą, ir bandydamas pro tarnybinį įėjimą patekti į Enrique Iglesio koncertą „Siemens“ arenoje.
Dėl šių ir kitų įvykių žodžio kišenėje neieškančiam (kartą paskambinusį žurnalistą, klaususį, kodėl neatvyko į teismą, išvadino „mažu durneliu“ ir „asilu“) ir savo veiksmus ne visada kontroliuojančiam SEL‘ui dar karjeros pradžioje užklijuotos „skandalisto“ etiketės taip ir nepavyko atsikratyti. Kita vertus, nepanašu, kad jis to būtų siekęs.
Nostalgija
„Tai buvo viena iš pirmųjų mano gyvenimo grupių. Prisimenu tuos laikus: bachūriukai klauso dainų necenzūriniais tekstais, jaunimui aktualiomis temomis. Tuo metu repas Lietuvoje buvo tik beatsirandantis. Klausydavom SEL rūsiuose, treniruoklių salėse, ar užsidarę savo kambariuose. Svarbiausia buvo, kad neišgirstų tėvai.“ – „Music.lt“ forume prisimena vienas grupės gerbėjas.
Išties, „tie laikai“, kuomet SEL varydavo iš proto paauglius ir šokiruodavo jų tėvus ne visada cenzūriniais repo tekstais liko praeityje jau daugiau nei prieš dešimtmetį, kaip ir tas periodas, kai SEL buvo tituluojama „geriausia Lietuvos grupe“. Tačiau net ir dabar, kai grupės istorijai jau tuoj bus 18 metų, Egis išlieka klausytojų ir žiniasklaidos neužmiršta persona. Lapkričio 19-ąją jis turės progą įrodyti, kad nepaisant visų skandalų, E. Dragūnas visų pirma yra vienas ilgaamžiškiausių ir sėkmingiausių Lietuvos populiariosios scenos muzikantų, o tik paskui… (epitetus sugalvokite patys).
