2010-ųjų muzikiniai atradimai: top 10

„Stick up for yourself son, never mind what anybody else done!“, – dainuoja Chrisas Keatingas, kompanijos iš Bruklino keistu pavadinimu (tarti jei-sea) vokalistas. Taip elementaru ir teisinga, kad galėtų tapti jaunosios kartos himnu. Jis, kaip ir kiti keturi „Yeasayer“ vaikinai šia filosofija vadovavosi karjeros pradžioje, kai kitų akyse buvo viso labo keistuoliai, vadovaujasi ir dabar, kai yra tapę viena geidžiamiausių pasaulio grupių.

 

„Ambling Alp“ – stipri, bet kartu ir palyginti paprasta įžanga į standartus laužančią „Yeasayer“ kūrybą. Tie, kurie neliks abejingi ir norės daugiau, šiųmečiame grupės darbe „Odd Blood“ ir debiutiniame, 2007-ųjų „All Hour Cymbals“ ras ir synthpopo, ir progresyvaus roko, ir tokių keistenybių, kaip indų liaudies muzika.
 

 

Dream muzikos klausytis pavojinga – ji pagauna, lengvai užhipnotizuoja ir nepaleidžia, kol dešimtąkart iš eilės įjungiama daina galutinai įgrista. „Walk in the Park“ yra šimtaprocentinis to pavyzdys. Tačiau „dozuoti“ mėgavimąsi „Beach House“ kūryba yra iššūkis – dar sausį pasirodęs jų darbas „Teen Dream“ pernelyg puikus, kad kartą išgirstas nebūtų dar ir dar kartą sukamas grotuvuose.

 

Sintezatorius, solinė gitara, lengva perkusija ir vyriškas vokalistės Victorios Legrand balsas – visko nei per daug, nei per mažai, viskas saikingai dera ir sukuria užliūliuojančią harmoniją. Geriausia, ką lig šiol yra sukūręs šis baltimoriečių duetas.

 

 

Britų muzikos guru žurnalas NME „These New Puritans“ albumą „Hidden“ išrinko geriausiu metų įrašu. Už pakankamai mažai žinomų naujųjų puritonų nugarų liko „Foals“, „Arcade Fire“, „LCD Soundsystem“ ir kiti potencialūs metų lyderiai. Ką gi tokio savyje slepia „Hidden“?

 

Klausai, ir girdi: kulkų šūvius, o ne būgnų lėkščių skambesį primenantis ritmas, dūžtantys stiklai, susikertantys kardai. Tai netelpa nei į elektronikos, nei į roko, nei hiphopo rėmus, nors visų šių žanrų atgarsių „These New Puritans“ muzikoje apstu. „Hidden“ yra meno kūrinys, kurį primygtinai rekomenduotina klausytis nuo pirmos iki paskutinės dainos. Vis dėlto, jei reikėtų išskirti vieną, tebūnie tai antrasis singlas „Attack Music“.
 

 

Kiekviena grupė karjeros pradžioje turi du kelius. Rizikingasis – bandyti nesilygiuoti į nieką ir kurti kažką visiškai šviežio, saugusis – žengti jau pramintomis pėdomis, tačiau užuot aklai kopijavus, įnešti svarų indėlį į pasirinktą muzikos kryptį.

 

„The Naked and Famous“ kelias – antrasis. Jų atstovaujama electropop kryptis atveda prie dar 2007-aisiais įsitvirtinti pradėjusių MGMT, „Passion Pit“ ar „Empire of the Sun“. Atrodytų, dar vieni copycats, tačiau šie jaunuoliai iš Naujosios Zelandijos (!) pranoksta lūkesčius: albumas „Passive Me, Aggresive You“ stebėtinai brandus, o jį reprezentuojantis singlas „Young Blood“ priverčia nuleisti rankas ir pripažinti, kad jaunas „The Naked and Famous“ kraujas, jau užkariavęs Zelandiją, greitai gali pavergti ir abi Atlanto puses. Kad tik neperdegtų.

 

 

„The National“ prireikė penkių gerų albumų ir dešimties metų nuolatinių koncertų, kol jų muziką pagaliau pripažino JAV ir Europos melomanai. To kaltininkas – 400 tūkst. kopijų tiražu parduotas ir kritikų liaupsinamas albumas „High Violet“. Jį kurdamas Ohajo post-punk kolektyvas liko ištikimas savo muzikinei melancholijai, tačiau Matto Berningerio baritono vedini „The National“ patys nesapnavo, kad šįkart ją prisijaukins tiek melomanų.

 

„Bloodbuzz Ohio“ – šiųmetės grupės sėkmės sinonimas ir 2010-ųjų roko šedevras.

 

 

Poeziją galima atlikti ne tik akustine Domanto Razausko ar Vytauto V. Landsbergio maniera. Galima, pvz., paeksperimentuoti psichodelinio roko ir triphopo tematikose, žodžius ne dainuoti, bet deklamuoti ir galiausiai viską kilstelti į tokį įtampos tašką, kad vienam klausytis tampa baugu, o būnant su draugais – nepatogu („gal nejungsiu, tikrai nesupras…“).

 

Būtent tai daro audio visual asp of poetry ­arba „AVaspo“. Vilniečiai, kurių muzika yra unikumas originalumu nespindinčioje Lietuviškos muzikos industrijoje. Metų gale jie išleido antrajį albumą pavadinimu „Niagara“. Titulinė albumo daina – pusšeštos minutės terapija, netelpanti į jokius tradicinės muzikos kanonus.

 

 

2010-aisiais jaunimas atsigręžė keliais dešimtmečiais atgal: nebereikia skaitmeninių fotoaparatų, reikia juostinių; modernūs butai neįdomus, norisi apleistų lotų; patefonas ir plokštelės geriau už iPod. Tai palietė ir muziką – lo-fi tapo akivaizdžiu metų trendu.

 

Kalbant enciklopediškai, lo-fi, arba „low fidelity“ – muzika, kurios įrašo kokybė yra prastesnė už vidutinę. Tik skirtumas tas, jog seniau namų gamybos kasetiniai įrašai būdavo daromi, nes grupėms trūko pinigų kokybiškoms studijoms, dabar toks skambesys tyčia kuriamas su modernia technika.

 

„Best Coast“ – grupė, pataikiusi ant pačios bangos viršūnės. Galbūt po poros metų mes juos būsime pamiršę, tačiau dabar norisi vieno – klausytis jų hito „When I‘m With You“ su tiesmukais žodžiais, keturių akordų melodija, ir daug pašalinio triukšmo tiek gitarose, tiek vokale. Ir tai jokiu būdu nėra blogai – juk čia lo-fi.

 

 

„Laike“ jau aprašyti australai brolis ir sesuo Stone‘ai žavi tyru indie pop skambesiu, išskiriančiu puikiais abiejų vokalais ir kontrastu tarp įgimto Angus kuklumo ir Julios ekspresijos. Į metų dešimtuką galima dėti tiek Julios atliktą „And the Boys“, tiek Angus‘o „Big Jet Plane“. Už gražiausią metų baladę pirmenybė teikiama pastarajam. Nes romantikos niekada nebus per daug.

 

 

Šios keturios raidės (tai, kas liko iš pilno grupės pavadinimo „The Management“) metų atradimų tope jau buvo paminėtos kalbant apie „The Naked and Famous“, tačiau nusipelnė ir individualios pozicijos. Už tai, kad spjovė į hitų reikalaujančias komercines strategijas ir nepabijojo prarasti nemažos dalies ankstesnių „fanų“, kuriems rūpėjo tik „Kids“, „Electric Feel“ ir „Time to Pretend“.

 

Su po kultinio „Oracular Spectacular“ sekusiu, pavasarį pasirodžiusiu „Congratulations“ MGMT įrodė, kad gali ne tik kurti šokių aikštelių himnus, bet ir įrašyti konceptualų albumą. Žinoma, be singlų neapsieita, tačiau vienas jų – „Flash Delirium“ – yra alternatyva viskam, ką grupė buvo dariusi anksčiau. Nepaisant to, šie muzikos vunderkindai per daug talentingi ir dar neišsisėmę, kad sukurtų kažką nuviliančio. Rezultatas stebinantis tiek garsu, tiek vaizdu.

 

 

Britų muzikos genijus Damonas Albarnas ir jo virtuali grupė „Gorillaz“ šiemet išleido albumą „Plastic Beach“, prie kurio prisidėti pakvietė Snoop Doggą, Lou Reedą ir dar dešimt žvaigždžių. Įrašas gavosi kaip reta margas – nieko kito ir nebuvo galima tikėtis. Vis dėlto, geriausią „Plastic Beach“ momentą sukūrė pats Albarnas ir jis – labai paprastas, bet nevalingai kabinantis. Kalba eina apie „On Melancholy Hill“. Viena gražiausių pop melodijų, bent jau iš to, kas buvo išleista 2010-aisiais.