Tūkstančiai paleolito laikų artefaktuose išraižytų žymių rodo, kad ankstyvieji šiuolaikiniai žmonės jau maždaug prieš 40 000 metų naudojo struktūruotus simbolius informacijai perduoti, teigiama naujame išsamiame tyrime.
Aurignacinės kultūros žmonių, gyvenusių maždaug prieš 43 000–34 000 metų, paliktos žymės nėra pakankamai sudėtingos, kad jas būtų galima griežtai laikyti raštu – jos tiesiogiai neatspindi šnekamosios kalbos. Vis dėlto tai, kaip ženklai buvo išdėstyti ant įvairių objektų, atskleidžia aiškią ir išmatuojamą struktūrą, primenančią ankstyviausias protoklinaraščio sistemas, atsiradusias maždaug prieš 5 300 metų.
Tyrimo autoriai – lingvistas Christianas Bentzas iš Saro krašto universiteto Vokietijoje ir archeologė E. Dutkiewicz iš Berlyno valstybinių muziejų – svarsto, kad šios žymės gali būti ankstyviausia rašto užuomazga. Tai nereiškia, jog simboliai žymėjo skaičius ar konkrečias idėjas taip, kaip tai darė protoklinaraštis. Tačiau, jų teigimu, šie įrėžimai rodo, kad pirmieji į Europą atvykę medžiotojai ir rinkėjai jau naudojo ženklų sekas, kurios buvo kuriamos sąmoningai, sistemiškai ir laikantis bendrų taisyklių – dešimtis tūkstančių metų iki tikrojo rašto atsiradimo.
Gebėjimas kurti bendras simbolines sistemas informacijai kaupti ir perduoti laikomas viena iš žmones išskiriančių savybių. Tokios sistemos gali įgauti įvairias formas: nuo rašto iki brūkšninių žymių ant kaulo ar net standartizuotų simbolių rinkinių skaitmeninėje komunikacijoje.
Vis dėlto daug simbolinių sistemų istorijos eigoje išnyko. Artefaktai galėjo sunykti, o juos kūrusių bendruomenių kultūrinės žinios – nebegrįžtamai pradingti. Dėl to itin sudėtinga tiksliai nustatyti, kada ir kaip žmonės pirmą kartą pradėjo naudoti žymes informacijai kaupti už žmogaus atminties ribų.
Nors šių konkrečių simbolių reikšmių šiandien jau nebegalime iššifruoti, jų pasikartojimas ir išdėstymo dėsningumai leidžia daryti išvadas apie galimą funkciją. Bentzas ir Dutkiewicz savo statistinę analizę atliko ištyrę 260 nešiojamų Aurignacinės kultūros objektų, rastų urvų komplekse dabartinėje Pietų Vokietijoje.
Tarp tirtų radinių buvo figūrėlės ir kiti daiktai, pagaminti iš dramblio kaulo, kaulo bei elnių ragų. Daugelyje jų aptinkami taškeliai, linijos, kampiniai ženklai, kryželiai, zigzagai, žvaigždutės ir brūkšninių linijų tinkleliai.
Apibendrinę radinius, mokslininkai suskaičiavo daugiau nei 3 000 atskirų žymių, suskirstė jas į aiškias kategorijas ir pažymėjo, kokio tipo objekte kiekviena jų aptikta. Šis duomenų rinkinys tapo statistinės analizės pagrindu.
Pasitelkdami algoritmus ir informacijos teorija paremtus modelius, tyrėjai aiškinosi, kaip ženklai buvo komponuojami. Jie vertino žymių pasikartojimo dažnį, simbolių tipų įvairovę ir entropiją – statistinį matą, rodantį, kiek informacijos gali talpinti seka. Tokie rodikliai dažnai naudojami kalbų ir ankstyvųjų rašto sistemų tyrimuose.
Gauti rezultatai rodo, kad raižiniai buvo labai toli nuo atsitiktinumo. Simboliai kartojosi nuosekliose, pasikartojančiose sekuose, turinčiose aiškią struktūrą. Be to, skirtingi objektų tipai pasižymėjo skirtingu žymėjimo „stiliumi“. Pavyzdžiui, figūrėlėse esančių žymų informacijos tankis, t. y. struktūruotos įvairovės lygis sekoje, buvo maždaug 15 procentų didesnis nei įrankiuose.
Įrankiuose informacijos tankis buvo apie 10 procentų didesnis nei vamzdeliuose ar fleitas primenančiuose artefaktuose ir maždaug 15 procentų didesnis nei asmeniniuose papuošaluose. Šie dėsningumai išliko stebėtinai stabilūs apie 10 000 metų, o tai leidžia manyti, kad žymės atliko nuoseklią, bendrą funkciją, o ne buvo vien dekoratyvūs motyvai.
Tyrėjai pabrėžia, kad ši funkcija greičiausiai nebuvo šnekamosios kalbos fiksavimas: aptikti dėsningumai neatitinka rašto, kuris, kiek žinoma, atsirado gerokai vėliau – maždaug prieš 5 000 metų. Tyrimas leidžia manyti, kad Aurignacinės kultūros simboliai buvo savita žmonių tarpusavio komunikacijos forma, nors tiksli jų reikšmė šiandien jau nebeatkuriama. Vis dėlto duomenys rodo, kad žmonės struktūruotai kaupė ir perdavinėjo informaciją dešimtis tūkstančių metų iki pirmųjų mums žinomų rašto sistemų.
Autorių teigimu, vis dar sunku – o gal net neįmanoma – įrodyti, kad Aurignacinės kultūros ženklai atliko tokią pačią skaitinę ar sąvokinę funkciją kaip protoklinaraštis. Be to, esama esminio skirtumo: protoklinaraštis per maždaug 1 000 metų išsivystė į visavertę rašto sistemą, žyminčią šumerų kalbą. Tuo tarpu Švabijos Aurignacinės kultūros ženklų sekos daugiau kaip 10 000 metų išliko stabilios pagal informacijos tankį, o vėliau tiesiog išnyko.
