Parengta pagal dokumentinės televizijos laidos My Shocking Story informaciją
Retai pasitaiko, kad kūdikio besilaukianti moteris nepastebėtų jokio savo kūno pokyčio. Laikui bėgant pakinta ne tik įvairūs biologiniai ritmai ir kūno formos, bet ir kvapų, skonio suvokimas bei emocinis balansas. Žinoma, kiekviena moteris skirtinga – kiekvienos organizmas skirtingai reaguoja į naujai įsčiose užsimezgusią gyvybę. Natūralu. Tačiau niekam nepaslaptis, kad paskutinieji nėštumo mėnesiai kartais priverčia pasijusti dideliu švininiu kamuoliu. Sunku judėti, tenka papukšėti lipant laiptais, dažniau pagaudyt kvapą (juk pilve kruta daugiau nei kelių kilogramų stebukliukas), tačiau visus nemalonius pojūčius nuslopina begalinis vaikelio laukimas.
O jei pabandytume įsivaizduoti, kaip jaučiasi moteris, kuri tokioje paskutinėje priešgimdyvinėje stadijoje praleidžia daugiau nei 40 metų? Kaip sureaguotumėt į tai, kad šitiek metų ji ramiai gyvena savo įprastą gyvenimą, žinodama, kad jos įsčiose yra negyvas kūdikis. Ar įmanoma tiesiog užsimišrti?
75-erių marokietė Zahra į ligoninę buvo atvežta dėl nepakeliamų skrandžio skausmų. Gydytojai įtarė auglį, todėl skubiai atliko visus įmanomus tyrimus. Žinoma, tai, ką jie išvydo, šokiravo net visko mačiusius. Šios garbingo amžiaus moters pilve buvo kūdikis. Ten jis praleido pastaruosius 46 metus.
Zahra puikiai prisimena, kaip tada, dar būdama 29-erių, džiaugėsi savo nėštumu. Ji su džiaugsmu laukė ateinančio vaikelio. Moteris pasakojo, kad, atėjus laikui, ji niekaip negalėjo pagimdyti namuose. Skausmai buvo siaubingi, bet vaikelis nesirodė. Moteris buvo nuvežta į ligoninę, kur gydytojai jai pasakė, kad jei nebus atliktas Cezario pjūvis, kūdikis neišvys dienos šviesos. Tačiau ligoninėje Zahra pamatė gimdymo metu mirusią moterį. Tai ją sukrėtė taip stipriai, kad ši sugrįžo namo. Dar porą dienų ji jautė stiprius kūdikio judesius, kol galiausiai jie nustojo. Vaikelis užduso.
Nedidelio Maroko kaimo, kuriame gyveno Zahra, žmonės manė, jog ši moteris buvo prakeikta, kadangi negalėjo pagimdyti pati. Pati Zahra tikėjo legenda apie miegantį kūdikį, kuris kažkada prisikels. Ji manė, kad jos vaikas pats pasirinko užmigti, dar neišvydęs šio pasaulio. Moterį nuramino sesers pažadas jai atiduoti savo dukterį. Sunku patikėti, tačiau galbūt tos kultūros žmogui tokių neapibrėžtų ir mūsų akimis net absurdiškų dalykų pakanka sunaikinti kaltės jausmui ir grįžti į įprastą gyvenimą. Zahrai tikrai pakako.
Beveik po pusės šimtmečio Zahros kūdikis pagaliau buvo išimtas iš moters įsčių. Turbūt įdomu, kaip jis turėjo atrodyti? Kūdikis buvo visiškai suakmenėjęs ir svėrė daugiau nei keturis kilogramus. Per šitiek metų jis tapo šios moters kūno dalimi, įsišaknijusia joje kartu su visa rizika bet kada sukelti mirtiną infekciją. Tačiau per pusę amžiaus tai neįvyko – savo motinos miegantis kūdikis nenuskriaudė. Taigi lieka visiškai laisvas pasirinkimas – suprasti, teisti, užjausti ar tiesiog patikėti miegančio kūdikio legenda…
Daugiau apie Zahros istoriją galima sužinoti čia:
.jpg){kind=small}
