Ne visi rudeniški pasivaikščiojimai po mišką baigiasi pilnomis pintinėmis sveikų grybų. Net patyrę grybautojai kartais suklysta ir prirenka pavojingų, nuodingų grybų. Kuo daugiau grybų sezonui įsibėgėjus, tuo daugiau grybų auga šalia vienas kito — tiek valgomų, tiek pavojingų.
Pavojus dažnai slypi detalėse, kurias pastebi ne visi. Skirtingų rūšių grybai gali atrodyti labai panašiai. Nuo vieno neteisingo pasirinkimo priklauso sveikata ar net gyvybė. Ypač klaidina jauni grybai, kurie dar nėra iki galo susiformavę.
Grybavimo džiaugsmas neturėtų virsti apsinuodijimu. Todėl būtina žinoti, kokie grybai dažniausiai painiojami su valgomuosius primenančiomis rūšimis. Kviečiame įsigilinti į šį sąrašą ir prisiminti pagrindines saugumo taisykles, kad grybavimas būtų malonus, o grybai — tik sveiki.
Musmirė vietoje pievagrybio — klasikinė klaida
Bene dažniausia klaida — sumaišyti žaliąją musmirę su pievagrybiais. Jaunos musmirės, kai kepurėlė dar neprasidariusi, itin primena pievagrybius.
Skirtumas: musmirė turi balto atspalvio lakštelius po kepurėle, o pievagrybio lakšteliai tamsėja. Be to, musmirė dažnai turi likusią makštį prie koto pagrindo — labai svarbus atpažinimo ženklas.
Voveraitinė guotelė – netikros voveraitės
Hygrophoropsis aurantiaca, dar vadinamos netikromis voveraitėmis, dažnai maišomos su tikrosiomis voveraitėmis (Cantharellus cibarius). Skirtumas slypi ne tik spalvoje (netikros — ryškesnės oranžinės, ne tokios vientisos), bet ir lakštelių struktūroje — jos yra minkštos, standžios, lengvai lūžta, o ne tiesiog raukšlėtos kaip voveraičių.
Taip pat skiriasi kvapas — netikros voveraitės neturi tipiško malonaus voveraitės aromato. Šis grybas laikomas valgomu, tačiau itin menkavertis. Beto, suvalgius šių grybų, ypač jautresniems žmonėms, gali pasireikšti virškinimo sutrikimai.
Gražiakotis baravykas — pavojingai panašios į baravykus
Caloboletus calopus dažnai patenka į pintines kaip jaunas baravykas. Iš išorės labai panašus, ypač kol jaunas — kepurėlė šviesiai ruda, o kotas gelsvas su raudonu pagrindu.
Požymis — stipriai kartus skonis, kuris išlieka net ir keliskart verdant. Suvalgius tokį grybą pasireiškia stiprus apsinuodijimas, trunkantis kelias dienas, dažnai lydimas stiprių virškinimo sutrikimų.
Eglinė kūgiabudė — maži, bet labai pavojingi
Vienas iš pavojingiausių — apsinuodijimą kepenų pažeidimu sukeliantis Galerina marginata, lietuviškai dar vadinamas mirtinas šungrybis. Maži, neišvaizdūs grybai dažnai painiojami su jaunu kazlėku (Suillus luteus) ar net mažais baravykais.
Didžiausia problema yra juose esantys amanitino toksinai, galintys sukelti mirtiną apsinuodijimą. Šie grybai auga grupelėmis ant pūvančios medienos, atrodo visai niekuo neišsiskiriantys. Jų rinkti negalima.
Piengrybiai (ne visada valgomi!) pavojingas net po apdorojimo
Lactarius helvus, dar žinomas kaip samaninis piengrybis, yra painiojamas su kitais valgomuosius piengrybiais. Jo nuodingos medžiagos neišnyksta net po terminio apdorojimo — verdant ar kepant.
Požymis — nemalonus kvapas, primenantis pelėsius ar kartais aitrų prieskonį, bei baltas arba rusvas skystis, ištekančios įpjovus kepurėlę ar kotą. Suvalgymas gali sukelti virškinimo sutrikimus arba apsinuodijimą.
Kaip apsisaugoti nuo pavojingų klaidų?
Svarbiausia taisyklė — rinkite tik tuos grybus, kuriuos pažįstate be menkiausios abejonės. Venkite rinkti mažus, nesusiformavusius grybus ar nepažįstamų rūšių jauniklius. Prieš dedant į pintinę, apžiūrėkite grybus iš visų pusių, atkreipkite dėmesį į lakštelius, kvapą, kotą. Jei kyla bent mažiausia abejonė — palikite grybą miške.
Patyrę grybautojai primena: vienas klaidingas grybas sugadina visą patiekalą ar net sveikatą. Tad būkite budrūs, naudokite patikimas grybų pažinimo knygas ar programėles, o dar geriau — pirmus kartus eikite grybauti su patyrusiu žmogumi.
