Pasitelkę kompiuterinės tomografijos technologijas, mokslininkai gerokai aiškiau suprato ritualines praktikas, susijusias su vaikų aukojimu Inkų imperijoje. Naujausi tyrimai nagrinėja apeigas, vykusias maždaug prieš 500 metų Pietų Amerikoje. Analizei pasirinktos keturios mumijos, XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje rastos Ampato ir Sara Sara ugnikalnių viršukalnėse pietų Peru.
Šie radiniai laikomi itin reikšmingais, nes leidžia pažvelgti į sudėtingą Inkų civilizacijos religinių ritualų sistemą. Gerai išsilaikiusios mumijos suteikė galimybę išsamiai įvertinti aukų sveikatos būklę ir aptarti galimas mirties priežastis. Modernios technologijos padėjo atskleisti detales, kurių anksčiau nebuvo įmanoma pastebėti.
Visos ištirtos aukos buvo mergaitės, maždaug 8–14 metų amžiaus. Tyrimai patvirtino, kad jos buvo paaukotos kaip savo bendruomenių atstovės. Tokios aukos buvo skirtos dievams pagerbti ir atliekamos svarbių valstybinių ceremonijų metu.
Inkų civilizacijoje šie ritualai buvo žinomi kaip capacocha. Jie dažniausiai vykdavo ypatingomis progomis, pavyzdžiui, valdovo mirties atveju, per dideles religines šventes ar kitus reikšmingus imperijos įvykius. Tokios apeigos turėjo didelę simbolinę reikšmę.
Kompiuterinės tomografijos duomenys atskleidė, kad trijų mergaičių kaukolėse ir krūtinės ląstose buvo nustatyta sunkių sužalojimų. Mokslininkų vertinimu, būtent šios traumos greičiausiai nulėmė jų mirtį. Tai leidžia manyti, jog aukos buvo nužudytos ritualo metu.
Dar vienas svarbus atradimas susijęs su viena iš mumijų. Tyrimai parodė, kad ši mergaitė galėjo būti palaidota pakartotinai, o jos kūnas po mirties buvo sąmoningai pakeistas. Tokie požymiai leidžia įtarti, kad kūnas turėjo papildomą ritualinę paskirtį.
Mergaitės pilvo ertmėje aptikti akmenys ir tekstilės fragmentai. Tai laikoma galimu istoriniu įrodymu, kad capacocha ritualuose kartais galėjo būti naudojami ir specialiai mumifikuoti kūnai. Ši įžvalga rodo, jog apeigos galėjo būti dar sudėtingesnės, nei manyta anksčiau.
Kitas tyrėjų pastebėjimas susijęs su aukų sveikatos būkle. Paaiškėjo, kad ritualams parenkami vaikai ne visada būdavo visiškai sveiki. Vienai mergaičių nustatytas išsiplėtęs stemplės spindis, galėjęs rodyti ligą.
Manoma, kad tokie pakitimai galėjo būti susiję su parazitų sukeltu organizmo pažeidimu. Tai leidžia daryti išvadą, jog aukoms nebūtinai buvo taikomi griežti fizinės sveikatos kriterijai. Tokia išvada iš dalies prieštarauja ankstesniems istoriniams pasakojimams.
Tyrėjai taip pat teigia, kad prieš aukojimą vaikai galėjo būti kruopščiai ruošiami ceremonijai, o pasirengimas galėjo trukti gana ilgai. Šiuo laikotarpiu tikėtina buvo atliekami įvairūs ritualiniai veiksmai.
Mokslininkų nuomone, ruošiant vaikus aukojimui jiems galėjo būti duodama alkoholio ir kokamedžio lapų. Tokios medžiagos galėjo paveikti jų fizinę ir psichinę būseną, sumažinti skausmo pojūtį ar sukelti apsvaigimą.
Įdomu tai, kad tyrimų rezultatai ne visai sutampa su ispanų kronikininkų aprašymais. Istoriniai šaltiniai neretai teigė, jog aukoms buvo parenkami visiškai sveiki, fiziškai nepriekaištingi vaikai. Tačiau mumijų analizė piešia kitokį vaizdą.
Tyrimuose užfiksuoti įvairūs sveikatos sutrikimai ir organizmo pakitimai leidžia manyti, kad tikrovė galėjo būti sudėtingesnė nei aprašyta kronikose. Tokie skirtumai skatina mokslininkus kritiškai peržiūrėti istorinius šaltinius ir jų patikimumą.
Viena galimų priežasčių – anuomet kai kurios ligos paprasčiausiai nebuvo atpažįstamos. Taip pat neatmetama, kad ideali sveikata nebuvo būtina sąlyga renkant aukas. Galiausiai galima ir tai, kad kronikose ritualai buvo pateikiami idealizuotai.
Nepaisant skirtingų interpretacijų, mokslininkai sutaria dėl vieno: Inkų ritualai buvo gerokai sudėtingesni, nei manyta anksčiau. Tai buvo ne vien religinės apeigos, bet ir svarbi kultūrinė bei simbolinė praktika.
Yra pagrindo manyti, kad paaukotų vaikų kūnai buvo laikomi reikšmingais ritualiniais objektais ir galėjo išlaikyti simbolinę funkciją net po mirties. Tokia praktika rodo ilgalaikę aukų religinę reikšmę.
Praėjus keliems šimtmečiams, šiuolaikiniai tyrimai vis dar atskleidžia naujų detalių apie šias sudėtingas ceremonijas. Modernios technologijos leidžia į senovės civilizacijų gyvenimą pažvelgti nauju kampu, o kiekvienas naujas atradimas padeda geriau suprasti Pietų Amerikos istoriją.
