Laikas.lt
Šalia prabangių šventyklų ir auksu puoštų maharadžų rezidencijų Indijoje tarpsta lūšnynai, kurių tankiausiai apgyvendintoje šalyje priskaičiuojama daugiau nei 100 tūkst. Jie panašūs į atskirus miestus, kurie paprastiems praeiviams ir turistams dažnai lieka nematomi. Ką iš tiesų žinome apie egzotiškos šalies vietas, kur spiečiasi žemiausias ir vargingiausias visuomenės sluoksnis? Pateikiame 8 faktus, kurių nežinojote apie Indijos lūšnynus.
1. Kas šeštas indas – lūšnyne. Nors Indijoje iki šiol nėra oficialios statistikos, kiek tiksliai žmonių gyvena lūšnynuose, tačiau manoma, kad juose glaudžiasi kas šeštas Indijos miestų gyventojas. Čia jie gyvena dažnai be elektros, kanalizacijos ir kitų mums įprastų patogumų. Šalia nesuskaičiuojamo kiekio šiukšlių, pelių ir žiurkių.
2. Didžiausias lūšnynas – kaip Žvėryno rajonas. Šiuo metu vienas didžiausių pasaulyje ir didžiausias Azijoje yra Mumbajuje įsikūręs Dharavio lūšnynas. Jo dydis – šiek tiek daugiau nei 2 kvadratiniai kilometrai. Panašų plotą užima Žvėryno rajonas Vilniuje. Gyventojų skaičius lūšnyne varijuoja nuo 300 tūkst. iki vieno milijono žmonių. Apskaičiuota, kad vienam žmogui čia tenka mažiau nei du kvadratiniai metrai ploto.
3. Anavadis – pastatytas ant pelkės. Apie kitą Indijos lūšnyną – Anavadį – neseniai lietuvių kalba pasirodžiusioje knygoje „Amžiams atskirti nuo grožio“ pasakoja JAV rašytoja, žurnalistė, Pulitzerio premijos laureatė Katherine Boo. Ji rašo, kad varguoliai lūšnyną pradėjo statyti tiesiog ant pelkės, netoli Mumbajaus tarptautinio oro uosto.
„Tamilai pradėjo triūsti, kirsti krūmus, kuriuose glaudėsi gyvatės, kasti purvą iš sausesnių vietų ir krauti jį ant dumblo. Po mėnesio jų bambukiniai poliai liovėsi dribę, nes buvo įkalti į žemę. Užmetę ant tų polių tuščius cemento maišus ir taip juos uždengę, jie įkūrė gyvenvietę“, – rašo autorė.
Šiandien Anavadį supa ekstravagantiški stikliniai viešbučiai, todėl, anot vieno knygos herojaus, jis primena mėšlą tarp rožių.
4. Žmonės miega ant išmintų takų. Didelė dalis Anavadžio ir kitų lūšnynų gyventojų neturi namų – miega visur, net ir po atviru dangumi. Pavyzdžiui, ant tako, kuris kiekvieną rytą juos veda prie „aukso vertės“ šiukšlių kalnų, kuriuose jie dirba visą dieną. „Atliekų rinkėjai miegodavo užsikniaubę ant savo šiukšlių maišų, kad kiti rinkėjai jų nenudžiautų“, – rašoma leidyklos „Eugrimas“ išleistoje knygoje.
5. Uždarbis – iki 80 centų per dieną. K. Boo teigia, kad tik šeši iš 3 tūkst. Anavadžio gyventojų turi nuolatinį apmokamą darbą. Kita dalis rūšiuoja atliekas ir, jei pasiseka, dienos pabaigoje už jas geriausiu atveju gauna 80 centų.
6. Lūšnynuose veikia kirpyklos. Daugelyje Indijos lūšnynų dirba parduotuvės, kirpyklos, mokyklos. Štai didžiausiame Indijoje Dharavio lūšnyne veikia daugiau nei 15 tūkst. nykštukinių dirbtuvių. Jose perlydomas metalas, plastikas, liejami žaislai. Šie maži cechai kasmet pagamina produkcijos už beveik vieną milijardą JAV dolerių (2,5 milijardo litų).
7. Lūšnynui – po seniūną. Daliai lūšnynų vietos politikai paskiria seniūnus, kurie rūpinasi gyventojų problemomis ir atstovauja jiems savivaldybėse. Nors jų darbą dažnai lydi korupcija, vietinių jie ne tik gerbiami, bet neretai ir garbinami. Knygoje „Amžiams atskirti nuo grožio“ rašytoja atskleidžia vienos gyventojos – Ašos – nesėkmingas pastangas tapti pirmąja seniūne moterimi – „lūšnyno valdove“.
8. Vaikai – Holivudo filme. Indijos lūšnynus mėgsta tiek Bolivudo, tiek užsienio kino režisieriai. Pavyzdžiui, Dharavis gali būti vadinamas lūšnynų superžvaigžde. Čia buvo nufilmuota keliasdešimt vaidybinių ir dokumentinių filmų. Viename garsiausių – „Oskarais“ apdovanotame filme „Lūšnyno milijonieriuje“ – filmavosi keli vietiniai vaikai.
