Daugelis dar prisimena vaikystę, kai tėvai griežtai įspėdavo apie pavojų, slypintį termometre, tačiau vis tiek drąsiai kišdavo jį po pažastimi, norėdami pamatuoti kūno temperatūrą. Toks dvilypis požiūris neatsitiktinis – gyvsidabris, nors atrodo nekenksmingas ir net gražus, iš tiesų yra itin pavojinga medžiaga, kelianti grėsmę sveikatai.
Kas yra gyvsidabris?
Gyvsidabris (lot. Hydrargyrum) – tai pereinamasis metalas, esantis šeštoje Mendelejevo periodinės lentelės grupėje, turintis 80-ąjį atominį numerį. Nors paprastai vadinamas metalu, kambario temperatūroje jis išsiskiria tuo, kad yra skystas. Sidabriškai baltas skystis traukia akį, bet jo garai – ypač toksiški. Gyvsidabrio garų įkvėpimas gali pakenkti ne tik kvėpavimo sistemai, bet ir sukelti rimtus bei negrįžtamus nervų sistemos pažeidimus.
Kodėl gyvsidabris toks pavojingas?
Ypač pavojinga gyvsidabrio ekspozicija nėštumo metu – ši medžiaga geba prasiskverbti per placentą ir paveikti vaisiaus raidą. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) yra įtraukusi gyvsidabrį į dešimt pavojingiausių cheminių medžiagų, keliančių grėsmę žmonių sveikatai.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – Minamatos tragedija Japonijoje. 1956 m. Minamatos įlankoje vietiniai gyventojai pradėjo skųstis regėjimo, klausos ir judėjimo sutrikimais, kai kurie net patyrė paralyžių. Vėliau paaiškėjo, kad netoliese veikusi įmonė į vandenį išleido gyvsidabrio turinčias atliekas. Mikroorganizmai vandenyje pavertė gyvsidabrį į metilgyvsidabrį – itin toksišką nervų sistemai junginį, kuris per žuvį pateko į žmonių organizmą.

Minamatos konvencija – kova su gyvsidabrio pavojais
Minamatos katastrofa paskatino pasaulinę bendruomenę imtis veiksmų. 2013 m. spalio 10 d. buvo pasirašyta Minamatos konvencija dėl gyvsidabrio, siekiant sumažinti šios pavojingos medžiagos naudojimą. Dokumentą pasirašė net 128 valstybių atstovai.
Gyvsidabrio istorija: nuo „vaistų“ iki draudimų
Nors šiandien gyvsidabris laikomas pavojumi, praeityje jis netgi buvo naudojamas gydymui. Viduramžiais gyvsidabrį gerdavo kaip vidurius laisvinantį vaistą, o iki XX a. vidurio – kaip pagrindinę priemonę nuo sifilio. Šios „gydymo“ pasekmės būdavo itin sunkios – plaukų slinkimas, vidaus organų pažeidimai, bet liga dažnai būdavo sustabdyta. Taip pat gyvsidabris buvo naudojamas dantų plombose.
Šiandien jo medicininis naudojimas labai ribotas – daugelyje šalių gyvsidabriniai termometrai jau uždrausti, o jei ir naudojami, tai tik minimaliais kiekiais ir tiksliai kontroliuojamose dozėse, pavyzdžiui, kai kuriuose vakcinų konservantuose.
Pramonėje gyvsidabris dar neišnyko
Gyvsidabris vis dar naudojamas kai kuriose pramonės srityse:
- Aukšto tikslumo termometruose dėl plataus veikimo temperatūros diapazono.
- Liuminescencinėse lempose, kuriose gyvsidabrio garai skleidžia ultravioletinę šviesą.
- Aukštos srovės elektros grandinėse, kai kuriuose jutikliuose ar cheminiuose srovės šaltiniuose.
- Hidrodinaminiuose guoliuose, veikiančiuose esant didelėms apkrovoms.
- Anksčiau jis naudotas ir laivų dažų sudėtyje, kad apsaugotų korpusą nuo dumblių.
Be to, terminas „milimetrai gyvsidabrio stulpelio“ kraujospūdžio matavime taip pat atspindi istorinį šios medžiagos naudojimą barometruose ir manometruose.
Saugumo svarba šiandien
Šiandien visuomenė daug sąmoningesnė – daugelis žino, kad net nedidelis gyvsidabrio kiekis, ypač garų pavidalu, yra pavojingas. Netyčiai sudužęs gyvsidabrinis termometras neturėtų būti ignoruojamas – reikėtų kuo greičiau pašalinti nuodingas daleles ir gerai išvėdinti patalpą.
Gyvsidabris – tai pavojinga, tačiau istoriškai plačiai naudota medžiaga. Nors jis atrodo nekenksmingas, jo toksiškumas – neabejotinas. Svarbu prisiminti skaudžias pamokas, tokias kaip Minamatos tragedija, ir atsakingai žiūrėti į gyvsidabrio vartojimą – tiek buityje, tiek pramonėje. O geriausia – ieškoti saugių, modernesnių alternatyvų.
Šaltinis: ukr.media
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.