Technologijoms vis sparčiau keičiant mūsų gyvenimo ritmą, šalys imasi skirtingų sprendimų dėl jų vietos švietime. Estija tapo pirmąja valstybe pasaulyje, suteikusia vidurinių mokyklų mokiniams ir mokytojams prieigą prie specialiai švietimo sistemoms pritaikytos dirbtinio intelekto „ChatGPT“ versijos, tuo tarpu Švedija ir kitos Skandinavijos šalys renkasi priešingą kelią – atsisako technologijų klasėse ir grįžta prie popierinių vadovėlių bei žodinių atsiskaitymų. Ši diskusija aštrėja ir Lietuvoje: kokiu keliu pasuks mūsų mokyklos?
Estijos vyriausybė įsigijo dirbtinio intelekto „ChatGPT Ed“ licenciją ir nuo šių mokslo metų suteikė prieigą visiems pedagogams bei mokiniams. Jie galės naudoti šį įrankį mokymuisi personalizuoti, kritiniam mąstymui ugdyti ir administracinėms užduotims palengvinti. Šiuo žingsniu Estija siekia ir toliau išlaikyti technologijų lyderės reputaciją pasauliniu mastu. „Dirbtinis intelektas visam laikui pakeitė pasaulį, o švietimo sistema turi prisitaikyti prie šių pokyčių“, – pabrėžia Estijos prezidentas Alaras Karis.
Tuo tarpu Švedija, Danija ir Suomija skaitmenizaciją vertina daug atsargiau. Po kelerių metų intensyvaus technologijų diegimo mokyklose 2023 m. Švedija uždraudė skaitmeninius įrankius pradinukams ir paskelbė milijonines investicijas į fizinius vadovėlius, rašymą ranka bei skaitymo gebėjimų stiprinimą. Šis sprendimas grindžiamas susirūpinimu dėl prastėjančių bazinių mokinių kompetencijų – koncentracijos, skaitymo ir rašymo įgūdžių.
Technologijų keliamus iššūkius stebi ir kitos valstybės. 2023 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose atlikta apklausa parodė, kad 66 % mokytojų ir dėstytojų keičia ir performuluoja užduotis taip, jog nebūtų įmanoma pasitelkti dirbtinio intelekto joms atlikti. Iš jų 76 % reikalauja, kad darbai būtų atliekami rašant ranka, ir planuoja grįžti prie žodinių atsiskaitymų.
Lietuvos mokyklos taip pat ieško atsakymų
Lietuvos mokyklos aktyviai domisi įvairių skaitmeninių įrankių diegimo galimybėmis, tačiau šalis kol kas nėra pasirinkusi aiškios krypties, kaip turėtų būti reguliuojamas technologijų naudojimas ugdymo procese. Kai kuriose mokyklose eksperimentuojama su dirbtinio intelekto priemonėmis kaip pagalbine priemone rašymo, informacijos paieškos ar kūrybiškumo lavinimo veikloms. Ten rengiami mokymai, mokytojai ieško naujų metodų. Kitos ugdymo įstaigos laikosi atsargesnio požiūrio ir labiau pasitiki tradiciniais mokymo būdais.
Tėvų bendruomenėse vis garsiau reiškiamas susirūpinimas, kad technologijos blaško mokinius ir iškreipia mokymosi procesą. Pedagogai pastebi, jog dalis mokinių dirbtinį intelektą traktuoja kaip greitą būdą gauti atsakymą, o ne kaip įrankį mokytis ir suprasti. Daugelis jų pabrėžia, kad „ChatGPT“ nėra „stebuklinga piliulė“, galinti išspręsti ugdymo kokybės problemas. Priešingai – be tinkamo ugdymo ir aiškių taisyklių jis gali paskatinti paviršutinišką mokymąsi, priklausomybę nuo greitų atsakymų ir kritinio mąstymo silpnėjimą.
Kita vertus, girdėti ir ekspertų raginimai sparčiau diegti technologijas mokyklose. Pandemija smarkiai paspartino švietimo skaitmenizaciją ir, regis, trauktis jau nebėra kur. 2023 m. pabaigoje atlikta Lietuvos gimnazistų apklausa atskleidė, kad du iš trijų mokinių naudoja dirbtinio intelekto įrankius namų darbams atlikti. Jau tada buvo akcentuojama, kad technologijas svarbu ne drausti, o mokyti jomis naudotis nuosekliai ir atsakingai, taip ugdant skaitmeninį raštingumą ir išlaikant konkurencinį pranašumą.
Vis dėlto dauguma mokyklų bendruomenių sutaria, jog daugiau technologijų klasėse dar nereiškia geresnių mokymosi rezultatų, ir vis labiau pabrėžia ne technologijų, o kritinio mąstymo svarbą. Nesutariama, ar skaitmeniniai įrankiai iš tiesų pagerina įsitraukimą ir ilgalaikį mokymąsi, ar labiau skatina blaškymąsi, paviršutinišką įsitraukimą ir priklausomybę nuo programėlių. Tuo tarpu gebėjimas vertinti informaciją, analizuoti šaltinius, suprasti medijų veikimo principus tampa esminėmis ateities kompetencijomis – nepriklausomai nuo to, kiek technologijų bus klasėse.
Dėmesys kritinio mąstymo ugdymui
Daugelis švietimo ekspertų skambina pavojaus varpais, nes sparčiai prastėja mūsų raštingumo, matematinių ir kritinio problemų sprendimo įgūdžių lygis. Technologijos neretai nebeskatina stengtis ir kritiškai mąstyti, o tik „plaukti pasroviui“. Vieni sako, kad dirbtinis intelektas yra „dar vienas įrankis įrankių dėžėje“, tačiau tarp įrankių ir technologijų yra esminis skirtumas: įrankiai padeda atlikti užduotis, o technologijos keičia mūsų aplinką ir būdus, kaip mąstome, dirbame ir bendraujame. Kol ekspertai ir politikos formuotojai diskutuoja, koks švietimo ir technologijų kelias Lietuvai tinkamiausias, iniciatyvos imasi pilietinės organizacijos.
„Prisiminkime, kad ir „Facebook“ kažkada buvo platforma bendrauti su draugais, bet dabar socialiniai tinklai pakeitė pačią privatumo, draugystės ir net tiesos sampratą, tapo erdve, kurioje nuolat susiduria įvairūs politiniai interesai ir kur lengva skleisti dezinformaciją. Todėl itin svarbu brėžti saugančias ribas, mokytis, kur, kada ir kaip naudotis technologijomis yra tinkama, o kada – ne. Asmeninius išmaniuosius įrenginius ugdymo procese vertiname kaip netinkamą technologijų naudojimą, o ir už mokyklos ribų svarbu gerokai daugiau kalbėtis apie saugų elgesį mažuose ir dideliuose ekranuose bei skaitmeninį pilietiškumą. Savo mokymais siekiame auginti kritinio mąstymo gebėjimus, žinias apie dezinformaciją, sąmoningo buvimo internete svarbą“, – sako Rasa Jauniškienė, viena iš Skaitmeninio etikos centro bendraįkūrėjų.
Meno avilio vykdomoji direktorė Dovilė Alėbaitė pabrėžia, kad šiuolaikines technologijas svarbu ne riboti, o išnaudoti prasmingiems tikslams – ypač ugdant jaunimo kūrybiškumą ir kritinį mąstymą: „Jaunoji karta, nors dažnai vadinama digital natives (gimusiais skaitmeninėje erdvėje), didžiąją dalį skaitmeninio turinio vartoja intuityviai, ne visada susimąstydama, kas jį sukūrė, kokie interesai slypi, kaip algoritmai formuoja tai, ką matome, kokios poveikio priemonės naudojamos siekiant sukelti emocijas ir kuo ilgiau mus išlaikyti prie ekranų, ir kodėl tai daroma. Todėl savo vykdomais medijų raštingumo projektais siekiame jauniems žmonėms padėti kelti šiuos klausimus, analizuoti, geriau suprasti medijuotą pasaulį, tapti atsakingais skaitmeninio turinio vartotojais ir kūrėjais.“
Anot jos, jau dešimtmetį įgyvendinama programa „Dideli maži ekranai“ per praktiką padeda jaunimui suprasti audiovizualinės kultūros poveikį ir išmokti kurti bei „skaityti“ audiovizualinių medijų turinį taip, kaip skaitome tekstą: atpažinti naratyvus, audiovizualinės kalbos elementus, emocinį turinio toną ir tai, kaip informacija veikia mūsų įsitikinimus bei sprendimus.
„Pasitelkdami technologijas, mokome jaunus žmones suprasti, kiek daug pasirinkimų ir sprendimų slypi už kiekvieno technologinio sprendimo, kadro ar montažo. Šios žinios stiprina jų gebėjimą atsirinkti, suprasti, interpretuoti ir galiausiai – patiems kurti. Norime, kad jaunimas ne tik vartotų turinį, bet ir taptų jo kūrėjais – aktyviais, pilietiškais, mąstančiais ir gebančiais keisti tiek savo informacinę aplinką, tiek visuomenės ateitį“, – teigia Britų tarybos Lietuvoje vadovė Ona Marija Vyšniauskė.
Nors Lietuvoje susitarimų vis dar ieškoma, tikėtina, kad galutinis iššūkis bus ne pasirinkti tarp skaitmeninio ar tradicinio kelio, o atrasti pusiausvyrą, kuri padėtų ugdyti brandžius, atsakingus ir kritiškai mąstančius jaunus žmones.
