Padidėjęs prakaitavimas ir intensyvesnis jo kvapas dažnai yra nepatogi tema, apie kurią vengiama kalbėtis ne tik su artimaisiais, bet ir su gydytojais. Vis dėlto Kauno klinikų Endokrinologijos klinikos Ambulatorinio skyriaus vadovė prof. Džilda Veličkienė įspėja: pasikeitęs prakaitavimo pobūdis ir kvapas gali būti rimtas signalas apie prasidedančią ligą, o įprastos higienos priemonės ar brangios kosmetinės procedūros tokiu atveju nebepadės.
Pasak profesorės, prakaitavimas yra normali organizmo reakcija. Pagrindinė jo funkcija – termoreguliacija, tačiau kartu atliekamos ir kitos svarbios užduotys: vyksta nežymi detoksikacija (šalinamas šlapalas, pieno rūgštis, mikroelementų perteklius), palaikomas odos barjeras ir mikrobiota (prakaitas turi antimikrobinių peptidų), užtikrinama skysčių ir elektrolitų pusiausvyra. Be to, prakaitas dalyvauja cheminėje komunikacijoje – išskiriamos medžiagos gali veikti kaip feromonai, turintys įtakos socialinei sąveikai ir seksualinei traukai.
Ne visi prakaituojame vienodai. Prakaitavimo intensyvumą ir kvapą pirmiausia lemia genetika ir odos mikrobiota. Taip pat svarbūs aplinkos veiksniai, drabužių audiniai (patariama vengti sintetinių, ypač apatinių drabužių), mityba (pavyzdžiui, alkoholio, česnako, svogūnų, aštrių prieskonių vartojimas), darbo ir poilsio režimas.
Skirtingos prakaito liaukos ir jų funkcijos
„Mūsų organizme yra keli milijonai prakaito liaukų, ir jos skirstomos į kelias rūšis. Vienos liaukos išsidėsčiusios visame kūne ir daugiausia atsakingos už termoreguliaciją. Šių liaukų išskiriamas prakaitas sudarytas iš vandens ir elektrolitų, dažniausiai yra bekvapis. Jo išsiskyrimas suintensyvėja esant karštai aplinkai ar aktyviai sportuojant, kad organizmas greičiau atvėstų ir neperkaistų. Kvapas atsiranda tuomet, kai prakaitas susimaišo su individualia žmogaus odos mikroflora arba kai jis kaupiasi prastai vėdinamose vietose – pavyzdžiui, pažastyse, įvairiose kūno raukšlėse, dažniau nutukimo atveju“, – aiškina prof. D. Veličkienė.
Kitos prakaito liaukos lokalizuojasi tik tam tikrose kūno vietose – kirkšnyse, pažastyse, veide, lytinių organų srityje. Jų išskiriamas prakaitas nėra vien vanduo ir elektrolitai: jame būna lipidų, baltymų ir kitų medžiagų. Kai odos mikroorganizmai skaido šias medžiagas, prakaitas įgauna specifinį kvapą. Šių liaukų veiklai didelę įtaką turi lytiniai hormonai ir emociniai dirgikliai, tačiau aplinkos temperatūra čia mažiau svarbi.
Lokalus prakaitavimas ir emocijos
Kauno klinikų Endokrinologijos klinikos Ambulatorinio skyriaus vadovė atkreipia dėmesį, kad padidėjęs prakaitavimas gali pasireikšti ne visame kūne, o tik tam tikrose vietose. Pavyzdžiui, lokalus prakaitavimas, kai gausiai prakaituoja tik delnai ar pėdos, dažniausiai susijęs su emocijomis ir reakcija į stresą. Tokia organizmo reakcija susiformavo evoliuciškai ir buvo palanki saugantis nuo pavojų – drėgnesni delnai gerina sukibimą su aplinkos daiktais.
Toks prakaitavimas paprastai nėra endokrininės ligos požymis – jis labiau susijęs su psichoemocine būsena. Jeigu tai ima trikdyti gyvenimo kokybę, verta kreiptis pagalbos į psichoterapeutą. Pagelbėti gali meditacija, požiūrio į stresines situacijas keitimas ir kiti psichoterapijos metodai.
Kada prakaitavimas turėtų kelti nerimą?
Pasak gydytojos, sunerimti reikėtų tuomet, jei staiga pakinta prakaitavimo intensyvumas, atsiranda naktinis prakaitavimas ar pasikeičia prakaito kvapas ir tai tęsiasi ilgesnį laiką. Tai gali būti pirmasis ženklas, kad sutriko hormonų balansas, vyksta rimti pokyčiai vienoje iš organų sistemų arba prasideda onkologinė liga. Tokiu atveju būtina nedelsiant kreiptis į šeimos gydytoją, kuris prireikus nukreips pas atitinkamą specialistą.
Profesorės teigimu, dėl padidėjusio prakaitavimo į endokrinologus kreipiasi nemažai pacientų – nors tikslios statistikos nėra, manoma, kad tai sudaro apie 5–10 proc. visų konsultacijų.
„Pasikeitęs prakaitavimo pobūdis gali būti daugelio endokrininių ligų požymis, tačiau jis būdingas ir kitoms ligoms. Pavyzdžiui, tai gali būti tuberkuliozės ar kitų infekcinių ligų simptomas. Padidėjęs prakaitavimas kartais pasireiškia esant kraujo ligoms, tokioms kaip limfomos ar leukemijos, pažengusioms kepenų, inkstų, neurologinėms ligoms (pavyzdžiui, Parkinsono ligai). Jį gali sukelti ir kai kurių vaistų, ypač psichiatrinių, vartojimas“, – pasakoja prof. D. Veličkienė.
Iš endokrininių ligų dažniausiai įtariami skydliaukės veiklos sutrikimai. Rečiau padidėjusį prakaitavimą sukelia tokios ligos kaip feochromocitoma, akromegalija, neuroendokrininiai navikai. Sergantiesiems cukriniu diabetu prakaitavimas gali būti hipoglikemijos požymis. Be to, dėl gausaus prakaito dažnai skundžiasi perimenopauzės ir menopauzės laikotarpiu esančios moterys bei nutukę asmenys. Vyrai, turintys minėtų endokrininių ligų ar didelį antsvorį, taip pat susiduria su šia problema.
Į klausimą, ar visi besikreipiantys dėl gausaus prakaitavimo tiriami dėl visų įmanomų ligų, profesorė atsako neigiamai. „Vertiname simptomų visumą, tai yra ne tik patį prakaitavimą, bet ir kitus esamus nusiskundimus. Taip nusprendžiame, kuri liga labiausiai tikėtina, ir pagal tai parenkame reikiamus tyrimus“, – aiškina endokrinologė.
Pasak jos, dažnai pacientai prašo ištirti kortizolio koncentraciją, nes jaučia stresą. Tačiau žinoma, kad patiriant lėtinį stresą ar esant padidėjusiam nerviniam jautrumui, kortizolio kiekis savaime būna didesnis. „Jeigu neįtariame konkrečios endokrininės ligos, streso hormonų lygio netiriame. Tyrimus atliekame tik tada, kai įtariame, kad nepriklausomai nuo streso lygio organizmas gamina per daug tam tikro hormono – tarp jų ir kortizolio. Tokiais atvejais taikomi specifiniai tyrimai, siekiant patvirtinti ar paneigti galimą ligą“, – pabrėžia prof. D. Veličkienė.
Galimi gydymo būdai
Dažniausiai pirmasis specialistas, į kurį kreipiamasi dėl padidėjusio prakaitavimo, yra šeimos gydytojas. Jis įvertina bendrą būklę, skiria pagrindinius kraujo tyrimus ir, atsižvelgdamas į kartu pasireiškiančius simptomus, nusprendžia, kokia linkme tęsti ištyrimą.
Jei kartu su prakaitavimu stebimas svorio mažėjimas, širdies plakimas, nervingumas, akių pakitimai, gūžio požymiai ar epizodinis padidėjęs kraujospūdis, veido bruožų pokyčiai – greičiausiai bus rekomenduota endokrinologo konsultacija. Jei kraujo tyrimuose matomi pakitę kepenų rodikliai – būtina gastroenterologo apžiūra. Jei pakitę bendrojo kraujo rodikliai ar padidėję limfmazgiai – tikslinga onkohematologo konsultacija.
Nustačius, kurios organų sistemos sutrikimas sukelia prakaitavimą, skiriami išsamesni tyrimai ir atitinkamas gydymas. Kai prakaitavimas yra konkrečios ligos simptomas, gydoma pagrindinė liga – tiek infekcinė, tiek endokrininė, ir normalizavus būklę paprastai sumažėja ir prakaitavimas.
Atskiras atvejis – pirminė hiperhidrozė, kai padidėjęs prakaitavimas nėra susijęs su kitomis ligomis, o nulemtas genetiškai. Ji dažniausiai prasideda jauname amžiuje (iki 25 metų) ir labiausiai pasireiškia delnuose, pėdose, pažastyse, ypač stresinėse situacijose. Tokiu atveju, jei tai labai blogina gyvenimo kokybę, galima taikyti vietinį gydymą botulino toksino injekcijomis į problemines sritis.
Botulino toksino poveikis trunka apie 4–6 mėnesius, vėliau procedūras reikia kartoti. Jei prakaitavimas yra itin gausus ir apima daugelį kūno vietų, tikėtina, kad botulino injekcijos problemos visiškai neišspręs arba padės tik iš dalies.
„Jeigu prakaitavimas yra konkrečios ligos simptomas, didžiausią dėmesį reikėtų skirti būtent tos ligos gydymui. Botulino injekcijos labiau tinka tais atvejais, kai prakaitavimas fiziologiškas, tačiau žmogui subjektyviai atrodo per intensyvus“, – pataria profesorė.
Prakaitavimo nepaisyti nereikėtų
Prof. D. Veličkienė pabrėžia, kad padidėjusio prakaitavimo nereikėtų ignoruoti bet kuriame amžiuje, ypač jei jis suintensyvėja naktį. Jei prasidėjus menopauzei moterį vargina karščio bangos ir jas lydi gausus prakaitavimas bei kiti simptomai, taip pat delsti nereikėtų. „Visais atvejais svarbu atkreipti dėmesį, kad tai gali būti ir kitos, rimtos ligos pirmasis signalas“, – įspėja profesorė.
Pasak endokrinologės, joks gydymas nebus pakankamai veiksmingas, jei nebus keičiamas gyvenimo būdas. Būtina rūpintis sveika mityba, streso valdymu, tinkamų higienos priemonių pasirinkimu, vengti sintetinių audinių ir laikytis pagrindinių higienos taisyklių.
„Labai svarbu, ką valgome. Aštrus maistas, alkoholis, nepakankamas vandens kiekis – visa tai gali prisidėti prie stipresnio, nemalonesnio prakaito kvapo, kuris kartais klaidingai palaikomas ligos požymiu. Taip pat svarbu ir darbo bei poilsio režimas – jis turi didelę įtaką medžiagų apykaitai ir prakaitavimo reguliacijai bei yra vienas iš lėtinio streso, nerimo, perdegimo rizikos veiksnių. Visa tai reikėtų įsivertinti“, – pabrėžia prof. D. Veličkienė.
