Jeigu jūsų šeimoje, artimųjų ar draugų rate yra žmogus, kuris paniškai bijo kraujo, vengia tikrintis sveikatą ar atlikti kraujo tyrimus, ši tema skirta būtent jums. Medicinos gydytoja, psichoterapeutė, dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) mokytoja Julija Užkurnienė dalijasi praktinėmis įžvalgomis, ką daryti susidūrus su šia fobija.
Kraujo baimė mediciniškai vadinama hematofobija ir priskiriama kraujo, infekcijų bei sužalojimų fobijų grupei. Ši fobija tyrinėjama nuo devintojo dešimtmečio, todėl šiandien gana gerai žinomos galimos jos atsiradimo priežastys ir gydymo būdai.
Daugeliui yra tekę sutikti žmogų, kuris bijo kraujo. Tačiau kada baimė tampa fobija, priklauso nuo jos intensyvumo ir sukeliamų padarinių. Jeigu žmogus bijo kraujo, bet dėl to nenukenčia jo sveikata, nevengiama diagnostinių tyrimų ir gydymo, tokia baimė nelaikoma fobija.
Hematofobija diagnozuojama tuomet, kai kraujo baimė tampa ypač intensyvi ir neproporcinga: paniškai bijoma visų procedūrų, tyrimų, operacijų, bet kokių situacijų, kur galima susidurti su krauju, ir jų bet kokia kaina vengiama – net ir blogėjant sveikatai.
Apskaičiuota, kad sunkia hematofobijos forma serga maždaug 3–4 proc. pasaulio gyventojų, tačiau tikrieji skaičiai gali būti didesni. 2022–2025 m. atliktas tyrimas parodė, kad adatų baimę jaučia net 63 proc. žmonių. Vis dėlto ši baimė dažniausiai nepriskiriama klinikinei fobijai ir labiau laikoma tiesiog baimės jausmu.
Pasak J. Užkurnienės, kraujo ir adatų baimę jaučiantys žmonės į specialistus dažniausiai kreipiasi tik tada, kai fobija rimtai ima trikdyti kasdienį gyvenimą ir sveikatą.
„Problema atsiranda tuomet, kai kraujo baimė trukdo atlikti būtinus medicininius tyrimus. Kalbame apie profilaktines procedūras, bendrą kraujo tyrimą. Kitiems tai tampa kliūtimi, kai reikia ilgalaikio gydymo ir vaistai turi būti leidžiami. Žmogus pradeda vengti gydymo įstaigų, negali pakęsti, pavyzdžiui, spirito kvapo, būdingo medicininėms įstaigoms, ir ima vengti bet kokių intervencijų. Susidaro vengimo ratas – problemos nesprendžiamos, o tik gilėja“, – aiškina J. Užkurnienė.
Ji priduria, kad nejaukumas ligoninėje ar poliklinikoje yra normali būsena, nes gydymo ar diagnostikos procedūros iš tiesų gali būti nemalonios.
„Normalu šiek tiek nerimauti prieš kraujo tyrimą, ypač kai jis lemia gydymo eigą ar parodo pasikeitusius sveikatos rodiklius. Tokiu atveju žmogus sveikai nerimauja: jis supranta, kad dabar bus nemalonu, bet tyrimą atlikti reikia ir tai greitai praeis. O žmogui, turinčiam specifinę fobiją, viskas atrodo siaubinga. Taip baisu, kad kūnas tarsi nebeklauso: pakyla kraujospūdis, pulsas, atsiranda pykinimas. Dažniausiai dėl kraujo baimės žmonės apalpsta, nes greitai įsijungia fiziologinė reakcija – iš pradžių kūnas mobilizuojasi „kovok arba bėk“ režimu, o paskui, dėl parasimpatinės nervų sistemos veiklos, kraujospūdis staiga krenta ir žmogus praranda sąmonę“, – pasakoja gydytoja psichoterapeutė.
Pagalbos būdai – įvairūs
Hematofobija gali būti tiek paveldima (kai matoma fobijos tąsa giminėje), tiek išmokta. Pastaruoju atveju vaikas nuolat stebi, kaip tėvai paniškai bijo kraujo ir kaip elgiasi tokiose situacijose, ir pats perima tokį elgesio modelį. Kraujo baimę gali išprovokuoti ir traumuojančios patirtys, susijusios su operacijomis ar dideliu kraujo netekimu.
Keliama ir evoliucinė hipotezė, kad alpimas, susidūrus su krauju, gali būti tam tikra apsauginė reakcija, padedanti sumažinti kraujo netekimą.
Fobiją galima atpažinti iš tokių simptomų, kaip staigus širdies ritmo padažnėjimas ir kraujospūdžio pakilimas arba, priešingai, staigus kraujospūdžio kritimas, dėl kurio žmogus alpsta.
J. Užkurnienė atkreipia dėmesį, kad pagal diagnostinius psichiatrinius kriterijus kraujo baimė laikoma fobija, jeigu ji trunka maždaug pusę metų ir ilgiau. Gera žinia ta, kad gydymo būdų ieškoma jau nuo devintojo dešimtmečio, todėl šiandien jų yra nemažai. Vis dėlto tai, kas tada atrodė pažangu, šiandien, atsiradus naujiems tyrimams, yra koreguojama ir tobulinama.
Devintajame dešimtmetyje viena pažangių priemonių buvo taikomoji įtampa – pacientai išmokomi įtempti kojų ar rankų raumenis ir po to juos atpalaiduoti. Tokie pratimai, anot psichoterapeutės, labiau primena „pleistrą“, o ne tikrosios problemos sprendimą, bet gali būti naudingi sėdint laukiamajame prieš kraujo tyrimą: įtempiant ir atpalaiduojant raumenis skatinama kraujotaka, suaktyvinamas širdies darbas, todėl sumažėja alpimo tikimybė. Tačiau taip kūnas tik paruošiamas situacijai, o pati problema neišsprendžiama.
Pasak J. Užkurnienės, pažangiausia ir veiksmingiausia pagalba šiandien – kognityvinė terapija, kai taikomos kompleksinės priemonės.
„Psichoterapijoje pirmiausia aiškinamės, kokios mintys kelia žmogui didžiausią frustraciją. Vienam tai gali būti pati kraujo spalva, kitam – medicininių patalpų kvapas, trečiam neigiamas reakcijas sukelia baltas chalatas ar adata. Susisteminu šiuos dirgiklius ir palaipsniui, labai pamažu pratiname žmogų prie jų. Mokome jį tvarkytis su mintimis konkrečioje situacijoje ir išbūti su nemaloniais kūno pojūčiais. Žmonės dažnai bijo ne tik paties kraujo paėmimo, bet ir to, kad apalps, kad kūnas taps nevaldomas. Tad po truputį nujautriname žmogų šiems dirgikliams“, – teigia J. Užkurnienė.
Gydymo trukmė – individuali: vienam gali pakakti ir dešimties sesijų su psichoterapeutu, kitiems kelias į baimės įveikimą gali trukti pusmetį ar dar ilgiau.
Virtualios realybės nauda
Viena iš naujesnių priemonių kovojant su fobijomis – virtualios realybės akiniai ir specialiai sukurti gydomieji žaidimai, naudojami kaip terapijos dalis. Tokios priemonės jau taikomos ir Lietuvoje, nors konkrečiai kraujo baimei gydyti dar nėra pritaikytos, tačiau rezultatai, gydant kitas fobijas, yra džiuginantys.
„Mano kolegos naudojo šią terapiją skrydžio baimei ir klaustrofobijai gydyti – situacijoms, kuriose pats vaizdas turi didžiulę reikšmę. Tiesa, kraujo baimė susijusi ne tik su vaizdu, bet ir su pojūčiais, kvapais, todėl ją per akinius atkurti šiek tiek sudėtingiau. Psichoterapijoje naudojame daugiau priemonių: adatas, kraujo spalvą, gydymo įstaigos kvapą“, – pasakoja J. Užkurnienė.
Ji primena, kad negydoma klinikinė kraujo baimė akivaizdžiai blogina žmogaus gyvenimo kokybę ir sveikatą, todėl verta ieškoti pagalbos.
Dažniausiai ši fobija gydoma nemedikamentiniais metodais, tačiau esant labai stipriam nerimui gali būti taikomos ir vaistų priemonės. Jeigu žmogui taip baisu, kad jis rimtai svarsto, ar eiti pas gydytoją ir atlikti kraujo tyrimą, ar vis dėlto vengti ir taip pakenkti savo sveikatai, galima kreiptis į psichiatrą. Įvertinęs būklę, jis gali skirti trumpalaikį, nedidelį raminamųjų vaistų kiekį, padėsiantį lengviau pakelti procedūrą. Vis dėlto medikai įspėja, kad tokie vaistai gali sukelti priklausomybę ir skiriami tik tada, kai jų iš tiesų reikia.
