Vystydamasi jauna žvaigždė apsigaubia aplink ją susidarančiu dulkių ir dujų žiedu, vadinamu protoplanetiniu disku. Būtent iš tokio disko ilgainiui formuojasi naujos planetos. Mokslininkai neseniai daugiau sužinojo apie IRAS 23077+6707 – didžiausią iki šiol teleskopais stebėtą protoplanetinį diską.
Pirmą kartą ši sistema pastebėta praėjusiais metais. Ji yra maždaug už 1000 šviesmečių nuo Žemės, o jos skersmuo siekia beveik 644 mlrd. kilometrų (400 mlrd. mylių) – tai daugiau kaip 100 kartų viršija atstumą tarp Saulės ir Plutono.
IRAS 23077+6707 praminta „Drakulos sumuštiniu“ (angl. Dracula’s Chivito). Toks pavadinimas pasirinktas pagerbiant Transilvanijos vampyro personažą ir mėsos kupiną Chivito sumuštinį, laikomą Urugvajaus nacionaliniu patiekalu.
JAV ir Jungtinės Karalystės NASA tyrėjų komanda paskelbė naujas šios sistemos matomąją šviesą fiksuojančias „Hubble“ kosminio teleskopo nuotraukas. Jose atsiskleidžia, koks chaotiškas ir audringas yra šis milžiniškas diskas ir kokie veiksniai gali lemti jo neįprastai didelį mastą.
Astrofizikė Kristina Monsch iš Harvardo–Smithsonian astrofizikos centro (CfA, JAV) teigia, kad tiek „Hubble“, tiek NASA „James Webb“ kosminiai teleskopai jau buvo užfiksavę panašių struktūrų kituose diskuose, tačiau IRAS 23077+6707 suteikia išskirtinę galimybę:
„Ši sistema mums siūlo nepaprastą perspektyvą – galime stebėti jos substruktūras matomoje šviesoje iki šiol neregėtu detalumo lygiu. Tai padaro ją unikalia nauja laboratorija, skirta tirti planetų formavimąsi ir aplinką, kurioje jis vyksta.“
Šis protoplanetinis diskas gerokai skiriasi nuo to, ko būtų galima tikėtis iš „klasikinių“, vadovėliuose aprašomų diskų. Pavyzdžiui, iš sistemos besiplečiančios medžiagos sruogos driekiasi kur kas toliau, nei įprasta tokio tipo objektams.
Be to, diskas yra ryškiai nesimetriškas. Iš didelių atstumų į jį krentančios dujų gijos matomos tik vienoje pusėje. Priešingoje pusėje disko riba daug staigesnė, o aplink centrinę žvaigždę čia stebima gerokai mažiau planetų formavimuisi tinkamos medžiagos.
Kol kas dar reikia daug tyrimų, kad būtų aiškiai suprasta, ką visa tai reiškia, tačiau mokslininkai spėja, jog tokias dramatiškas struktūras gali sukelti sąveika su aplinkinėmis dujomis, žvaigždžių vėjai arba pats sistemos judėjimas per tarpžvaigždinę erdvę.
„Toks detalumo lygis, kokį matome, protoplanetinių diskų vaizduose pasitaiko itin retai. Naujosios „Hubble“ nuotraukos rodo, kad planetų lopšiai gali būti daug aktyvesni ir chaotiškesni, nei manyta iki šiol“, – aiškina K. Monsch.
„Mes šį diską matome beveik iš krašto, todėl jo plonytės viršutinės sritys ir asimetriški bruožai itin ryškiai išryškėja.“
Sistema praminta „Drakulos sumuštiniu“ taip pagerbiant du ją atradusius astrofizikus – vieną iš Transilvanijos ir vieną iš Urugvajaus.
Kol šie rezultatai dar tik aiškinami, NASA komanda džiaugiasi galimybe detaliai tirti tokios sudėtingos ir išskirtinės sistemos dinamiką. Tolimesni skirtingų bangų diapazonų stebėjimai ir ilgesnis sistemos sekimo laikotarpis turėtų atskleisti daugiau, kai šis protoplanetinis diskas pamažu vystysis ir keisis.
Skaičiavimai rodo, kad sistemoje yra tiek medžiagos, jog iš jos būtų galima suformuoti 10–30 Jupiterio masės planetų. Tai itin intriguojanti aplinka, leidžianti tyrinėti, kaip gali prasidėti planetų formavimasis tokiose keistose ir labai audringose sąlygose. Nors planetų gimimas trunka milijonus metų, astronomai, stebėdami IRAS 23077+6707, galės tarsi fiksuoti atskirus šio proceso „kadrus“ daug trumpesniais laiko intervalais.
„Hubble mums suteikė pirmąją eilę į chaotiškus procesus, formuojančius diskus, kai juose gimsta naujos planetos – procesus, kurių dar iki galo nesuprantame, bet dabar galime tirti visiškai nauju būdu“, – sako astrofizikas Joshua Bennettas Lovellas iš CfA.
