Žiema daugumai augalų yra ramybės laikotarpis, tačiau kai kuriuos medžius ir krūmus būtent šiuo metu galima saugiai genėti. Tinkamai atliktas žieminis genėjimas padeda formuoti lają, gerina apšvietimą, skatina derėjimą ir mažina ligų plitimą. Svarbiausia – žinoti, kuriuos augalus sausį kirpti galima, o kuriuos būtina palikti ramybėje.
Dauguma augalų žiemą būna ramybės būsenoje, todėl jų genėti paprastai nerekomenduojama. Tačiau yra rūšių, kurios gerai pakelia šalčius, tad sausį iš jų jau galima šalinti nereikalingas, senas ar pažeistas šakas. Vis dėlto būtina laikytis kelių svarbių taisyklių, kad augalams nepakenktumėte.
Žieminį genėjimą atlikite tik sausomis, saulėtomis dienomis, kai oro temperatūra artima 0 °C arba šiek tiek žemesnė. Leistinas nedidelis šaltis – iki maždaug -5 °C. Esant didesniam šalčiui, net šalčiui atsparių rūšių atviros žaizdos gali apšalti ir blogai gyti.
Nereikia skubėti – namų soduose žieminį genėjimą galima atlikti ir vasarį, o esant palankioms sąlygoms – net kovo pradžioje. Svarbiausia – ne kalendoriaus data, o faktinės oro sąlygos.
Sausio mėnesį genint medžius daugiausia siekiama pagerinti lajos pralaidumą šviesai. Šalinamos senos, nereikalingos šakos, kurios užstoja saulės spindulius. Jei vainikas per tankus, augalas prasčiau augina naujus lapus ir žiedinius pumpurus. Žieminis genėjimas taip pat mažina vandens netekimą ir dažnai užtikrina greitesnį žaizdų gijimą, tačiau ką tik nupjautas storesnes šakas vis tiek verta patepti specialiu sodo tepalu.
Ne visi augalai jautriai reaguoja į žiemą atliekamą genėjimą. Gerai jį pakelia:
- spygliuočiai gyvatvorių augalai – ypač kėniai, kai kurie kiparisai, tujos;
- spygliuočiai medžiai – eglės yra itin atsparios šalčiui;
- lapuočiai krūmai – berberis, jazminas (jašminas), lanksva, putinas, lazdynas, veigelė, žilakrūmis, agrastas, avietės;
- vaismedžiai – sausį gerai pakelia genėjimą obelys, kriaušės ir slyvos.
Šiems augalams sausio genėjimas padeda išlaikyti taisyklingą formą, pagerina apšvietimą ir gali prisidėti prie gausesnio žydėjimo bei derliaus ateinančiais metais.
Ko sode jokiu būdu negalima genėti sausio mėnesį?
Yra nemažai rūšių, kurioms žieminis genėjimas yra žalingas. Po tokio genėjimo jos gali pradėti skursti, silpniau žydėti arba visai nesuformuoti žiedinių pumpurų ir vėliau – vaisių.
Anksti pavasarį žydintys krūmai neturėtų būti genimi žiemą, nes jie žiedinius pumpurus sukrauna dar rudenį. Nupjovus šakas žiemą, pašalinamas būsimo žydėjimo pagrindas. Žiemą negenėkite:
- forsicijos,
- migdolinio krūmo,
- raudonosios serbentės,
- ankstyvosios lanksvos.
Prieš pradėdami žieminį genėjimą, visada įsitikinkite, kad konkretus medis ar krūmas tokį genėjimą pakelia. Netinkamu laiku nupjautos šakos gali reikšti prarastą žydėjimą visam sezonui.
Išimtis – jauninantis, arba sanitarinis, genėjimas. Jei augalas akivaizdžiai peraugęs, turi daug senų, sausų šakų, mažai žydi, prastai šakojasi, tuomet šiek tiek stipresnis žieminis genėjimas gali būti naudingas. Tačiau reikėtų susitaikyti su tuo, kad vieną sezoną toks krūmas arba medis gali visai nežydėti.
Labai atsargiai žiemą reikia elgtis su rūšimis, kurios jautrios šalčiui ir ligoms. Joms žieminis formuojamasis genėjimas nėra tinkamas. Tokiais atvejais rekomenduojama apsiriboti tik būtiniausiu sanitariniu genėjimu – pašalinti tik pažeistas, sausas, nulūžusias šakas. Prie šių jautrių rūšių priskiriamos:
- trešnės,
- vyšnios.
Žiemą nereikėtų genėti ir tų lapuočių medžių, kurie labai anksti pradeda vegetaciją ir linkę „verkti“ – iš pjūvio vietų gausiai teka sultys. Dėl to jie silpsta, blogiau auga ir tampa imlesni ligoms. Žiemą negenėkite:
- beržų,
- uosių,
- graikinių riešutmedžių,
- skroblų,
- klevų.
Tokius medžius geriausia genėti vasaros pabaigoje arba rudenį, kai sulčių tekėjimas jau mažesnis, o žaizdos greičiau džiūsta ir gyja.
