Nuo minimalistinių piešinių ant riešo iki pilnų rankovių – kūno menas šiandien toks įprastas, kad dažnai nebekelia nuostabos. Tačiau nors tatuiruotės asmeninė prasmė jos savininkui gali būti visiškai aiški, biologinės pasekmės yra kur kas mažiau matomos.
Kartą patekęs į organizmą, tatuiruočių rašalas vienoje vietoje neužsibūna. Po oda esantys pigmentai sąveikauja su imuninės sistemos ląstelėmis taip, kaip mokslininkai tik pradeda iki galo suprasti.
Paprastai tatuiruotės laikomos saugiomis, tačiau vis gausėjantys moksliniai duomenys rodo, kad tatuiruočių dažai nėra biologiškai inertiški. Pagrindinis klausimas šiandien – nebe ar tatuiruotės į organizmą įneša svetimų medžiagų, o tai, kiek jos gali būti toksiškos ir ką tai gali reikšti ilgalaikei sveikatai.
Tatuiruočių dažai – tai sudėtingi cheminių medžiagų mišiniai. Juos sudaro spalvą suteikiantys pigmentai, skystosios nešėjos, padedančios paskirstyti rašalą, konservantai, neleidžiantys daugintis mikroorganizmams, ir nedidelis priemaišų kiekis.
Daugelis šiuo metu naudojamų pigmentų iš pradžių buvo sukurti pramoniniams tikslams – automobilių dažams, plastikui, spausdintuvų toneriams – o ne suleidimui į žmogaus odą.
Kai kuriuose dažuose aptinkama pėdsakinių sunkiųjų metalų kiekių, įskaitant nikelį, chromą, kobaltą ir kartais šviną. Esant tam tikram lygiui, šios medžiagos gali būti toksiškos ir gerai žinomos kaip dažnos alerginių reakcijų bei padidėjusio jautrumo sukėlėjos.
Tatuiruočių rašale taip pat gali būti organinių junginių, įskaitant azo dažus ir policiklinius aromatinius angliavandenilius.
Azo dažai – tai sintetiniai pigmentai, plačiai naudojami tekstilėje ir plastikuose. Tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, ilgai veikiant saulės šviesai ar šalinant tatuiruotę lazeriu, jie gali irti ir virsti aromatiniais aminų junginiais. Laboratoriniai tyrimai rodo, kad šios medžiagos gali būti susijusios su vėžiu ir genetiniais pažeidimais.
Policikliniai aromatiniai angliavandeniliai (PAH) susidaro nevisiškai sudegant organinėms medžiagoms ir aptinkami suodžiuose, automobilių išmetamosiose dujose, apanglėjusiuose maisto produktuose. Juodam tatuiruočių rašalui, dažniausiai gaminamam iš anglies juodumos, gali būti būdingi šie junginiai, iš kurių dalis priskiriama galimai kancerogeninėms medžiagoms.
Spalvoti dažai, ypač raudoni, geltoni ir oranžiniai, dažniau siejami su alerginėmis reakcijomis ir lėtiniu uždegimu. Iš dalies tai lemia juose esantys metalų druskų junginiai ir azo pigmentai, kurie irimo metu gali virsti potencialiai toksiškais aromatiniais aminų junginiais.
Tatuiruojant rašalas suleidžiamas giliai į dermą – odos sluoksnį, esantį po epidermiu. Organizmas pigmento daleles atpažįsta kaip svetimkūnius. Imuninės sistemos ląstelės bando jas pašalinti, tačiau šios dalelės dažnai būna per didelės, kad būtų visiškai pašalintos. Todėl jos lieka įkalintos odos ląstelėse – būtent tai ir lemia tatuiruotės pastovumą.
Vis dėlto tatuiruočių rašalas nesilieka tik odoje. Tyrimai rodo, kad pigmento dalelės gali migruoti limfine sistema ir kauptis limfmazgiuose.
Limfmazgiai – tai nedidelės struktūros, filtruojančios imuninės sistemos ląsteles ir padedančios koordinuoti imuninį atsaką. Ilgalaikis rašalo dalelių kaupimosi šiuose audiniuose poveikis dar nėra iki galo aiškus, tačiau dėl centrinės limfmazgių reikšmės imuninei gynybai nerimą kelia ilgalaikis jų kontaktas su metalais ir organiniais toksinais.
Tatuiruotės ir imuninė sistema
Nauji tyrimai rodo, kad įprastai naudojami tatuiruočių pigmentai gali paveikti imuninę veiklą, skatinti uždegimą ir sumažinti kai kurių vakcinų efektyvumą.
Mokslininkai nustatė, kad tatuiruočių rašalą pasisavina odos imuninės ląstelės. Šioms ląstelėms žuvus, jos išskiria signalines medžiagas, kurios palaiko imuninės sistemos aktyvumą. Taip aplinkiniuose limfmazgiuose uždegimas gali išlikti iki dviejų mėnesių.
Tame pačiame tyrime taip pat nustatyta, kad vakcinos suleidimo vietoje esantis tatuiruotės rašalas gali keisti imuninius atsakus specifiniu, būtent tai vakcinai būdingu būdu. Pastebėta, kad tokiomis sąlygomis imuninė reakcija į COVID-19 vakciną buvo silpnesnė. Tai nereiškia, kad tatuiruotės daro vakcinas nesaugias.
Greičiau tai rodo, kad tam tikromis aplinkybėmis tatuiruočių pigmentai gali trukdyti imuniniam signalizavimui – cheminiam „bendravimo tinklui“, kuriuo imuninės ląstelės koordinuoja atsaką į infekcijas ar skiepus.
Šiuo metu nėra tvirtų epidemiologinių įrodymų, kad tatuiruotės žmonėms tiesiogiai didintų vėžio riziką. Tačiau laboratoriniai ir su gyvūnais atlikti tyrimai leidžia įtarti galimus pavojus. Kai kurie tatuiruočių pigmentai ilgainiui ardomi, o veikiami ultravioletinės šviesos ar šalinant tatuiruotę lazeriu gali skilti į toksiškus ir kartais kancerogeninius junginius.
Daugeliui vėžio formų vystytis prireikia dešimtmečių, todėl šiuos pavojus sunku tiesiogiai įvertinti, ypač turint omenyje, kad masinis tatuiravimasis yra palyginti naujas reiškinys.
Geriau ištirtos ir dažniausiai pasitaikančios nepageidaujamos tatuiruočių pasekmės – alerginės ir uždegiminės odos reakcijos. Raudonas rašalas ypač dažnai siejamas su ilgalaikiu niežėjimu, tinimu ir granulomomis. Granulomos – tai smulkūs uždegiminiai mazgeliai, susidarantys tuomet, kai imuninė sistema bando „izoliuoti“ pašalinti nepavykusį svetimkūnį.
Tokios reakcijos gali išryškėti praėjus mėnesiams ar net metams po tatuiruotės padarymo ir kartais suaktyvėja po intensyvesnio saulės poveikio ar pakitimų imuninėje sistemoje. Lėtinis uždegimas siejamas su audinių pažeidimais ir padidėjusia tam tikrų ligų rizika. Žmonėms, sergantiems autoimuninėmis ligomis ar turintiems susilpnintą imunitetą, tatuiruotės gali kelti papildomų pavojų.
Infekcijų rizika
Kaip ir bet kokia procedūra, kurios metu pažeidžiama oda, tatuiravimas susijęs su tam tikra infekcijų rizika. Prasta higiena gali lemti Staphylococcus aureus sukeltas infekcijas, hepatito B ir C užsikrėtimą, o retais atvejais – netipinių mikobakterijų sukeltas infekcijas.
Vienas didžiausių iššūkių vertinant tatuiruočių toksiškumą yra nevienodi ir dažnai nepakankami reglamentavimo reikalavimai. Daugelyje šalių tatuiruočių rašalas reguliuojamas gerokai švelniau nei kosmetikos ar medicinos gaminiai, o gamintojams ne visada privaloma pateikti visą sudėtinių medžiagų sąrašą.
Europos Sąjungoje įvesti griežtesni pavojingų medžiagų kiekių tatuiruočių dažuose apribojimai, tačiau pasauliniu mastu kontrolė išlieka netolygi.
Daugumai žmonių tatuiruotės nesukelia rimtų sveikatos sutrikimų, tačiau jos tikrai nėra visiškai be rizikos. Tatuiruotė į organizmą įneša medžiagų, kurios nebuvo sukurtos ilgalaikiam buvimui žmogaus audiniuose, ir dalis jų tam tikromis sąlygomis gali būti toksiškos.
Didžiausią nerimą kelia kaupiamasis poveikis. Kuo tatuiruotės didesnės, gausesnės ir spalvingesnės, tuo daugiau cheminių junginių patenka į organizmą. Kartu veikiant saulės spinduliams, senėjimui, imuninės sistemos pokyčiams ar šalinant tatuiruotes lazeriu, ši bendra „cheminė našta“ gali turėti pasekmių, kurių mokslas dar nespėjo iki galo įvertinti.
Tatuiruotės išlieka stipri saviraiškos forma, tačiau kartu jos reiškia ir visą gyvenimą trunkančią cheminę ekspoziciją. Esami tyrimai nerodo, kad tai būtų plačiai paplitusi rimta grėsmė, tačiau vis gausėjantys duomenys iškelia svarbius neatsakytus klausimus apie toksiškumą, poveikį imuninei sistemai ir ilgalaikę sveikatą.
Augant tatuiruočių populiarumui visame pasaulyje, tampa vis sunkiau ignoruoti poreikį griežtesniam reglamentavimui, didesniam skaidrumui ir nuosekliems moksliniams tyrimams.
