Bajė vėliava – milžiniško ilgio siuvinėtas audinys, vaizduojantis įvykius, pasibaigusius 1066 metų Hastingso mūšiu, jau seniai kelia mįslių. Tačiau dabar, regis, šis kadaise primirštas kūrinys pagaliau randa tikrąją savo vietą ir paskirtį.
Beveik visi tyrinėtojai sutaria, kad siuvinėtą drobę suprojektavo vienuoliai, gyvenę Šv. Augustino vienuolyne Kenterberyje (Anglijoje), o ją ištisus mėnesius ar net metus kruopščiai siuvinėjo patyrusios siuvinėtojos. Vis dėlto iki šiol nėra iki galo aišku, kodėl šis kūrinys apskritai buvo sukurtas ir kur jis iš pradžių buvo kabinamas.
Istorikas Benjaminas Pohlis naujame moksliniame straipsnyje pateikia savąją hipotezę: anot jo, Bajė vėliava galėjo būti skirta kaip savotiška „skaitymo medžiaga“ per valgymus vienuoliams Šv. Augustino vienuolyne arba panašioje vietoje.
„Mąsčiau, ar refektoriumo aplinka – tai yra bendros vienuolių valgymo salės – galėtų padėti paaiškinti kai kuriuos akivaizdžius ir keblius prieštaravimus, kuriuos iki šiol fiksavo tyrėjai“, – aiškina Pohlis. Jis primena, kad viduramžiais valgymo metas buvo reikšminga socialinio susibūrimo, bendro apmąstymo, svetingumo, pramogų ir bendruomeninės tapatybės puoselėjimo akimirka. Tokiose aplinkybėse Bajė vėliava, pasak jo, būtų atsidūrusi idealiame kontekste.
Nors nėra jokių rašytinių ar archeologinių įrodymų, kad Bajė vėliava iš tiesų kabėjo Šv. Augustino vienuolyne, Pohlis atkreipia dėmesį į daugybę netiesioginių užuominų, leidžiančių manyti, jog ši siuvinėta drobė galėjo puošti būtent to vienuolyno refektoriumo sienas.
Viena ryškiausių užuominų – pats kūrinio dydis. Bajė vėliavos ilgis siekia daugiau kaip 68,4 metro, o svoris – apie 350 kilogramų. Norint ją eksponuoti, drobę tektų tvirtai pritaisyti prie ištisinės, masyvios sienos. Tai nėra paprasta, todėl tik labai dideli ir specialiai tam pritaikyti pastatai galėjo tapti tokio darbo „namais“.
Anksčiau buvo manoma, kad vėliava nuo pat pradžių kabėjo Bayeux katedroje (būtent ten ji rasta XV amžiuje). Tačiau Pohlis pabrėžia, kad skliautuoti katedros tarpsniai ir kolonos daro šios šventovės sienas vienomis prasčiausių erdvių milžiniškam siuviniui rodyti – trūksta vientisų, nepertraukiamų sienos atkarpų.
Pohlio teigimu, vis dėlto kūrinys buvo skirtas religinei auditorijai. Jo „ryški, galbūt sąmoninga politinė dviprasmybė ir nešališkumas“ sunkiai derėtų su Anglijos po užkariavimo susiformavusios aristokratijos tapatybe ir savivoka – didikai ir riteriai būtų labiau linkę remti vieną aiškią, jiems palankią politinę interpretaciją.
Siuvinio užrašai taip pat rodo, kad kūrinys buvo įprasčiau suprantamas vienuoliams nei pasaulietiniams didikams. Nors lotyniškos inskripcijos nėra ypač sudėtingos, jos vis dėlto reikalavo tokio raštingumo lygio, kuris XI amžiaus bajorams nebuvo įprastas. Vienuoliai, priešingai, kasdien skaitė lotyniškus tekstus ir be vargo suprastų bei perskaitytų vėliavos užrašus.
Monastinė auditorija atrodo dar labiau tikėtina, kai prisimenamos griežtos valgymo taisyklės vienuolynuose. Valgant turėjo būti laikomasi visiškos tylos; norėdami kažko paprašyti, pavyzdžiui, druskos, vienuoliai naudodavo specialią ženklų kalbą. Tokios sąlygos sudarydavo prielaidas tyliam, tačiau prasmingam „moraliniam ir edukaciniam reginiui“ – tarsi iliustruotam pasakojimui, kuris „skaitomas“ akimis, o ne balsu.
Pohlio manymu, jei Šv. Augustino vienuolyno brolija išties buvo pagrindinė auditorija, tuomet Bajė vėliavai nereikėjo nei patriotinės, nei nacionalinio pasididžiavimo ar nuoskaudos kupinos istorijos, kurią į ją mėgsta projektuoti šiuolaikiniai interpretuotojai. Vietoje to siuvinėtos istorijos galėjo būti suvokiamos kaip pasakojimas apie Dievo valią, atsiskleidžiančią per žmonių veiksmus – labai panašus į Biblijos epizodus ar šventųjų gyvenimų istorijas, kurios vienuoliams buvo skaitomos per valgymus.
Tokį aiškinimą sustiprina ir architektūrinės detalės. Šv. Augustino vienuolyno refektoriumas buvo itin tinkama vieta eksponuoti tokį sudėtingą ir gremėzdišką kūrinį. Viduje buvo bent 70 metrų vientisos sienos, tad vietos užtektų ne tik esamai vėliavos daliai, bet ir šiandien prarastam galutiniam segmentui, kuris, tikėtina, dar pailgino audinį keliais metrais.
1080-aisiais vienuolyne buvo suprojektuotas naujas refektoriumas, tačiau jo statybą nuolat stabdė įvairūs neramumai. 1087 m. mirė pirmasis po užkariavimo paskirtas abatas Skolandas – būtent jis labiausiai rėmė atnaujinimo darbus. Po jo mirties vienuoliai atvirai priešinosi nepopuliariam įpėdiniui Vidui, o šio mirtis sukėlė dar didesnę suirutę: abato pareigos liko laisvos daugiau kaip dešimtmetį.
Galiausiai, kai abatu tapo Hughas I, vienuolyno prioritetai buvo nukreipti kitur, tad refektoriumas užbaigtas tik XII amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Pohlio nuomone, per šią ilgam užsitęsusią rekonstrukciją Bajė vėliava galėjo būti tiesiog atsargiai suvyniota, sudėta į saugyklą ir pamažu išnykti iš vienuolyno bendruomenės atminties.
Šis scenarijus padėtų paaiškinti, kaip kūrinys išgyveno gaisrą, žemės drebėjimą ir XIII amžiaus rekonstrukcijas, kurios nusiaubė vienuolyną, ir kodėl jokiuose šaltiniuose apie jį neužsimenama iki pat 1476 metų, kai vėliava pirmą kartą paminėta Bayeux inventoriuje.
Pasak Pohlio, kol kas nėra ir greičiausiai niekada nebus absoliučiai tvirtų įrodymų, kur Bajė vėliava buvo laikoma iki XV amžiaus pabaigos. Vis dėlto jo surinkti architektūriniai, tekstiniai ir ikonografiniai argumentai leidžia labai rimtai svarstyti Šv. Augustino vienuolyno refektoriumą kaip vieną pagrindinių kandidatų į šio paslaptingo viduramžių šedevro „pradinių namų“ titulą.
