Australijos nacionalinė mokslo agentūra CSIRO paskelbė apie netikėtus eksperimento Antarktidoje rezultatus. Autonominis okeanografinis plūduras–robotas, devyniems mėnesiams pradingęs po ledu, sugrįžo su išskirtiniais duomenimis, atskleidžiančiais pavojingą vieno svarbiausių žemyno ledynų tirpimo mastą. Tyrimo duomenys buvo pristatyti recenzuojamame mokslo žurnale.
Iš pradžių plūduras buvo nusiųstas tirti Toteno ledyno – vieno didžiausių Rytų Antarktidoje. Manoma, kad visiškas šio ledyno ištirpimas galėtų reikšmingai pakelti pasaulinio vandenyno lygį. Tačiau stiprios srovės nukreipė aparatą toli nuo suplanuotos trajektorijos – į sritį po Denmano ledynu, kur iki šiol beveik nebuvo atlikta tiesioginių matavimų.
Plūduras buvo aprūpintas vandens temperatūros ir druskingumo jutikliais. Pagal pirminį planą kas dešimt dienų jis turėjo iškilti į paviršių ir perduoti duomenis palydovams. Patekęs po šelfiniu ledu, aparatas nebegalėjo išnirti, todėl mokslininkai prarado ryšį ir laikė jį prarastu. Nepaisant to, robotas autonomiškai tęsė darbą, rinkdamas duomenis nuo jūros dugno iki apatinio ledyno paviršiaus.
Per devynis mėnesius robotas surinko 195 pilnus duomenų profilius. Analizė atskleidė, kad po Denmano šelfiniu ledu cirkuliuoja šilta vandenyno vandens masė, spartinanti ledyno tirpimą. Mokslininkų vertinimu, visiška šio ledyno destabilizacija galėtų lemti beveik 1,5 metro pasaulinio jūros lygio kilimą.
Tuo pačiu duomenys rodo, kad kaimyninis Šekltono šelfinis ledynas kol kas nėra taip stipriai veikiamas šiltesnių vandenų. Tai leido tiksliai nustatyti didžiausios rizikos zonas ir atskirti labiausiai pažeidžiamas ledyno dalis.
Mokslininkai pabrėžia, kad tai yra pirmieji istorijoje nenutrūkstami okeanografiniai matavimai po Rytų Antarktidos šelfiniais ledynais. Gauta informacija yra itin svarbi siekiant geriau suprasti ledo tirpimo tempus ir būsimus pasaulinio jūros lygio pokyčius.
CSIRO atstovų teigimu, „prarasto“ roboto sėkmės istorija keičia požiūrį į Antarktidos tyrimus. Artimiausiu metu planuojama į sunkiai pasiekiamas poledines sritis leisti dar daugiau autonominių aparatų, net ir prisiimant didelę jų praradimo riziką, nes tokie eksperimentai suteikia neįkainojamų duomenų apie greitai besikeičiančią poliarinę aplinką.
