Keturi laboratoriniai peliukai tapo astronautais ir iškeliavo į kosmosą. Viena iš patelių, sugrįžusi į Žemę, atsivedė jauniklių vadą. Iš pirmo žvilgsnio paprastas faktas gali būti kur kas svarbesnis žmonijos ateičiai už Žemės ribų, nei atrodo iš pradžių.
Spalio 31 dieną Kinija į orbitą išsiuntė keturis peliukus, sunumeruotus 6, 98, 154 ir 186. Jie buvo paleisti kartu su kosminiu laivu „Shenzhou-21“ į Kinijos kosminę stotį, skriejančią maždaug 400 kilometrų aukštyje virš Žemės paviršiaus.
Dvi savaites graužikai gyveno mikrosvorio sąlygomis, buvo veikiami kosminės radiacijos ir patyrė neįprastas gyvenimo orbitoje aplinkybes. Lapkričio 14 dieną jie sėkmingai sugrįžo į Žemę, o gruodžio 10 dieną viena pelių patelė atsivedė devynis sveikus jauniklius.
Šiame eksperimente šeši iš devynių jauniklių išgyveno. Toks išgyvenamumas mokslininkų vertinamas kaip visiškai normalus. Motina gerai juos žindo, o mažyliai yra judrūs ir vystosi taip, kaip ir tikėtasi.
Kinijos mokslų akademijos Zoologijos instituto tyrėja Wang Hongmei pabrėžė šio atradimo reikšmę: trumpalaikė kelionė į kosmosą nepakenkė pelės vaisingumui ir gebėjimui normaliai susilaukti palikuonių.
Šis bandymas nebuvo vien tik demonstracinis skrydis su gyvūnais. Pelės genetiškai yra labai artimos žmogui, jos greitai dauginasi, o jų fiziologinės reakcijos į stresą dažnai būna panašios į žmonių. Jei kosmoso sąlygos iš esmės sutrikdytų žinduolių reprodukciją, pirmiausia tai būtų užfiksuota būtent pelių modeliuose.
Tačiau misija neapsiėjo be sunkumų. Netikėtai pasikeitus „Shenzhou-20“ grįžimo grafikui, pelių buvimas kosminėje stotyje užsitęsė ilgiau, nei buvo planuota, ir iškilo potencialios maisto stokos grėsmė.
Ant Žemės dirbanti komanda skubiai išbandė įvairius avarinio maitinimo variantus, naudodama pačių astronautų atsargas: suspaustus sausainius, kukurūzus, lazdynų riešutus ir sojų pieną.
Po bandymų Žemėje paaiškėjo, kad sojų pienas yra saugiausia ir tinkamiausia avarinė mitybos priemonė. Vanduo į pelių modulį buvo tiekiamas per išorinį įvadą, o dirbtinio intelekto pagrindu veikianti stebėsenos sistema realiu laiku sekė pelių judėjimą, ėdimo įpročius ir miego ciklus. Remiantis šiais duomenimis buvo prognozuojama, kada gali išsekti maisto atsargos.
Visą laiką orbitoje pelės gyveno kruopščiai kontroliuojamomis sąlygomis. Apšvietimas buvo įjungiamas 7 valandą ryto ir išjungiamas 19 valandą vakaro, kad būtų išlaikytas įprastas, Žemės paros ritmą atitinkantis cirkadinis ciklas.
Jų pašaras buvo subalansuotas, maistingas, bet tyčia gana kietas – taip buvo tenkinamas natūralus pelių poreikis nuolat dilinti dantis. Kryptingas oro srautas palaikė modulio švarą, pūkelius ir išmatas nukreipdamas į surinkimo talpas.
Dabar mokslininkai labai atidžiai stebės šiuos „kosmoso jauniklius“: fiksuos jų augimo kreives, ieškos fiziologinių pokyčių, kurie galėtų atskleisti paslėptą motinos buvimo kosmose poveikį. Taip pat bus tiriama, ar šie palikuonys patys gali normaliai daugintis, siekiant nustatyti galimus kelių kartų trukmės padarinius.
Galutinis tokio pobūdžio tyrimų tikslas gerokai pranoksta pelių biologijos ribas. Prieš žmonėms leidžiantis į kelerius metus trunkančias misijas į Marsą ar kuriant ilgalaikes bazes Mėnulyje, būtina suprasti, ar reprodukcija kosmose bei po buvimo kosmose vyksta normaliai.
Išlieka daugybė neatsakytų klausimų: ar žinduoliai gali pastoti, išnešioti ir sėkmingai atsivesti jauniklių sumažintos gravitacijos sąlygomis? Ar kosminiai spinduliai nepažeidžia kiaušialąsčių ir spermatozoidų taip, kad rimtesni padariniai išryškėja tik kitoje kartoje?
Vienos pelės atsivesta vada, žinoma, dar nesuteikia visų atsakymų. Tačiau tai – labai viltinga pradžia, rodanti, kad bent trumpalaikės kelionės į kosmosą žinduolių vaisingumo nebūtinai sunaikina.
