Indijoje pirmą kartą per daugiau nei dešimtmetį užfiksuoti vienos rečiausių pasaulio paukščių rūšių – trumpasnapio bėgūno – egzistavimo įrodymai. Ši rūšis ilgą laiką buvo laikoma beveik išnykusia. Naktinio tyrimo metu Andra Pradešo valstijoje ornitologams pavyko įrašyti būdingą dviejų tonų šio paukščio balsą – tai yra pirmasis patikimai patvirtintas jo buvimo signalas po daugelio metų.
Pranešama, kad paukščio balsą mėgėjų ornitologų komanda įrašė rugpjūčio 24 dieną Indijos Andra Pradešo valstijoje. Garso įrašas su tiksliu laiku ir koordinatėmis vėliau buvo archyvuotas, kad kiti specialistai galėtų jį patikrinti ir patvirtinti.
Pasakojama, kad šios rūšies paieškos prasidėjo iš asmeninio ornitologo mėgėjo Harišo Tangaradžo susidomėjimo. Apie trumpasnapį bėgūną jis sužinojo iš žmogaus, kuris buvo vienas paskutiniųjų, mačiusių šį paukštį. Kartu su kitais ornitologais Tangaradžas pradėjo ieškoti krūmynų kraštovaizdžių, panašių į Šri Lankamalešvaros rezervatą, kuris daugelį metų buvo laikomas pagrindine šios rūšies buveine.
Analizuojant duomenis ir žemėlapius liepos–rugpjūčio mėnesiais paaiškėjo, kad už rezervato ribų esantys arealai iki šiol buvo nuvertinti. Lauko tyrimai, pradėti rugpjūčio pabaigoje, greitai patvirtino, kad ši prielaida buvo teisinga.
Kas yra trumpasnapis bėgūnas?
Trumpasnapis bėgūnas – vidutinio dydžio, ant žemės gyvenantis paukštis, pasižymintis rudu plunksnų apdaru, ilgomis kojomis ir didelėmis akimis. Jis prisitaikęs greitai bėgioti nelygiu paviršiumi naktį. Medžiodamas vabzdžius, paukštis juda trumpais staigiais bėgimais, po kurių ilgam sustingsta; toks elgesys daro jį beveik nematomą net ir apšvietus prožektoriumi.
Šiai rūšiai būdingi žemi, dygūs krūmynai su atviromis ploteliais, kuriuos žmonės dažnai laiko „tuščiomis“ ar beverčiomis žemėmis. Slaptas gyvenimo būdas kartu su itin mažu pasauliniu populiacijos dydžiu – manoma, kad ji tesiekia 50–249 suaugusius individus – paaiškina, kodėl net patyrę stebėtojai šį paukštį regi itin retai.
Trumpasnapio bėgūno paplitimas
Per pastaruosius 125 metus šios rūšies buvimas mokslininkų akiratyje tai pasirodydavo, tai vėl išnykdavo. XIX amžiuje aprašytas paukštis didžiąją XX amžiaus dalį buvo nelaikomas matytu, o tik šio amžiaus pabaigoje vėl aptiktas nedidelėje Rytų Gatų kalnų dalyje. Dauguma šiuolaikinių stebėjimų buvo užfiksuota viename saugomame kraštovaizdyje aplink Šri Lankamalešvaros rezervatą.
Už šios teritorijos ribų trumpasnapis bėgūnas vėl buvo laikytas išnykusiu. Naujas garso įrašas iš Andra Pradešo gautas už žinomų „karštųjų taškų“ ribų, todėl kyla abejonių, ar tikrai ši rūšis išliko viename vieninteliame rezervate.
Šiuolaikinių tyrimo metodų reikšmė
Šis atradimas taip pat parodo šiuolaikinių akustinio stebėjimo metodų galimybes. Anksčiau tyrėjai naudojo specialias juostas pėdsakams fiksuoti ir fotospąstus, kad naktį užregistruotų paukščių pėdas ar atvaizdus jų netrikdydami. Šiandien vis dažniau pasitelkiama bioakustika – sistemingas gyvūnų skleidžiamų garsų tyrimas.
Aiškūs protokolai apibrėžia, kaip ir kur išdėstyti garso įrašymo įrenginius, kiek laiko juos palikti įjungtus ir kaip saugoti kiekvieną failą. Vėliau specialistai lygina balsų toną, ritmą ir dviejų tonų šūksnių intervalus su senais etaloniniais įrašais. Spektrogramos leidžia garsą paversti vizualiu piešiniu, todėl tampa lengviau atskirti bėgūno balsą nuo aplinkos triukšmo ar kitų rūšių imitacijų.
Pažymima, kad tokia nuosekli įrodymų grandinė yra ypač svarbi, nes nepatikrintos kalbos ar nepatvirtinti liudijimai gali suklaidinti mokslininkus. Laikas, vieta ir balsų struktūra kartu paverčia šį įrašą visaverčiu moksliniu patvirtinimu. Antrasis tyrimų etapas, vykdomas ta pačia metodika ir panašiomis oro sąlygomis, padės įsitikinti, ar šis užfiksuotas balsas nebuvo atsitiktinis, vienkartinis atvejis.
„Prarastų“ paukščių paieškos
Vyresnysis Raudonojo sąrašo specialistas Aleksas Berrimenas šį atradimą pavadino „ypač intriguojančiu“ ir pabrėžė, kad „prarastų paukščių paieška ir jų fiksavimas – akivaizdus pirmasis žingsnis siekiant juos išsaugoti“.
Jis atkreipė dėmesį, kad pasaulyje šiuo metu yra daugiau kaip 110 „prarastų“ paukščių rūšių, dėl kurių vis dar nėra jokių naujausių patvirtintų stebėjimų, o daugelis jų stovi ant išnykimo ribos.
Vietos mokslininkai naująjį įrašą priėmė kaip retą vilties spindulį.
„Tai reiškia, kad ši rūšis vis dar turi šansą. Tikiuosi, kad tolimesnės paieškos duos teigiamų rezultatų“, – sakė Parvin Šeich iš Bombėjaus gamtos istorijos draugijos.
Ji ir jos kolegos ragina gerokai išplėsti standartizuotus naktinius tyrimus už tradicinių rezervatų ribų, skaidriai archyvuoti visus garso įrašus ir derinti akustinius duomenis su kitais metodais – fotospąstais bei pėdsakų fiksavimu, kad įrodymų bazė išliktų patikima ir išsami.
Anksčiau buvo skelbta, kad Tailando džiunglėse po daugelio metų pirmą kartą vaizdo kameromis užfiksuotas išnykusiu laikytas unikalus plėšrūnas – Azijos auksinė katė (Catopuma temminckii), vienas rečiausių ir slapčiausių Azijos plėšrūnų. Trumpoje filmuotoje medžiagoje, kurią paskelbė Tailando nacionalinių parkų, laukinės gamtos ir augalijos apsaugos departamentas, matyti, kaip ši katė ramiai vaikštinėja taku giliai Khao Luango nacionaliniame parke.
