Senovės egiptiečiai ir etruskai neretai pristatomi kaip dantų tiesinimo pradininkai – teigiama, esą jie naudojo plonas auksines vielutes ir siūlus iš gyvūnų žarnų sąkandžiui koreguoti. Daugelį dešimtmečių ši istorija buvo kartojama odontologijos vadovėliuose, sudarydama įspūdį, kad mūsų protėviai stebėtinai moderniai siekė tobulo šypsnio.
Vis dėlto, kai archeologai ir dantų istorijos tyrėjai kruopščiai peržiūrėjo turimus įrodymus, paaiškėjo, kad didžioji dalis šių pasakojimų tėra mitas.
Pavyzdžiui, El Kuatos (El-Quatta) dantų tiltelis iš Egipto, datuojamas maždaug 2500 m. pr. Kr., ilgą laiką buvo interpretuotas kaip ortodontinis įtaisas. Tačiau auksinė viela, rasta kartu su senoviniais palaikais, iš tiesų atliko visai kitą funkciją, nei manyta anksčiau. Užuot traukusi dantis į tiesesnę padėtį, ši viela stabilizavo klibančius dantis arba laikė vietoje jų pakaitalus. Kitaip tariant, tai buvo dantų protezai, o ne breketai.
Panaši istorija atsiskleidžia ir nagrinėjant etruskų kapuose rastus auksinius dantų lankelius. Labiausiai tikėtina, kad tai buvo dantų įtvarai, skirti prilaikyti dėl periodonto ligų ar traumų paslankius dantis, o ne priemonės dantims perkelti į naujas pozicijas.
Egzistuoja ir labai paprastų praktinių priežasčių, kodėl šie senoviniai įtaisai negalėjo veikti kaip breketai. Tyrimai parodė, kad etruskų naudotas auksas buvo apie 97 % grynumo, o grynas auksas yra itin minkštas.
Jis lengvai lankstosi ir tempiasi nelūždamas, todėl ortodontiniam gydymui netinka. Breketai veikia nuolat darydami švelnų, ilgalaikį spaudimą, todėl reikalingas tvirtas ir tamprus metalas. Grynas auksas tokių savybių neturi. Jei būtų bandoma jį pakankamai įtempti, kad pajudėtų dantis, auksas tiesiog deformuotųsi arba nutrūktų.
Ne mažiau įdomus ir klausimas, kas apskritai nešiojo šiuos auksinius lankelius. Daugelis jų rasta moterų skeletuose, todėl galima manyti, kad tai galėjo būti statuso simbolis ar net savotiški papuošalai, o ne gydymo priemonės.
Be to, šių įtaisų neaptikta vaikų ar paauglių kaukolėse. Būtent tokio amžiaus žmonių burnose ir būtų tikimasi rasti ortodontinius aparatus, jei jie iš tiesų būtų buvę skirti dantims tiesinti. Ypač reikšmingas atradimas yra tas, kad senovės žmonės tiesiog neturėjo tokių dantų problemų, kokios paplitusios šiandien.
Malokliuzija – dantų susigrūdimas ir netaisyklingas sąkandis, šiuo metu itin dažna problema – anksčiau buvo labai reta. Akmens amžiaus kaukolių tyrimai rodo beveik visišką dantų susigrūdimo nebuvimą. Pagrindinė to priežastis slypi mityboje.
Mūsų protėviai valgė kietą, skaidulų gausų maistą, kurį reikėjo intensyviai kramtyti. Nuolatinis didelis krūvis žandikauliams skatino formuotis didelius, stiprius žandikaulius, kuriuose be vargo tilpdavo visi dantys.
Šiuolaikinė mityba visiškai kitokia – minkšta, perdirbta, reikalaujanti gerokai mažiau kramtymo. Dėl to mūsų žandikauliai dažnai būna mažesni nei protėvių, o dantų dydis išlieka panašus. Rezultatas – dantų susigrūdimas ir netaisyklingas sąkandis.
Kadangi kreivi dantys senovėje buvo itin reti, nebuvo ir realaus poreikio kurti sudėtingas jų tiesinimo sistemas. Kartais senovės žmonės vis dėlto bandydavo labai paprastus dantų padėties koregavimo metodus. Vieni ankstyviausių patikimų ortodontinio gydymo paminėjimų siejami su romėnais.
Pirmojo mūsų eros amžiaus romėnų medicinos rašytojas Aulas Kornelijus Celsas aprašė, kad jei vaiko dantis išdygsta kreivai, jį reikia kasdien švelniai stumti pirštu į tinkamą padėtį, kol dantis pasislinks. Nors metodas primityvus, jis grindžiamas ta pačia esmine taisykle, kuri galioja ir šiandien: švelnus, nuolatinis spaudimas gali pakeisti danties padėtį.
Po romėnų laikų šioje srityje ilgai nebuvo didesnės pažangos. Tik XVIII amžiuje vėl atgijo susidomėjimas dantų tiesinimu, nors dažnai tai buvo daroma labai skausmingomis priemonėmis.
Neturėdami šiuolaikinių odontologinių instrumentų, žmonės kartais naudodavo medines „plečiamąsias kaladėles“. Mažas medinis pleištas būdavo įspraudžiamas tarp susigrūdusių dantų. Jam prisigėrus seilių, medis išbrinkdavo ir priversdavo dantis pamažu tolti vieną nuo kito. Nors metodas buvo grubus ir skausmingas, jis liudijo vis geresnį supratimą, kad dantų padėtį galima keisti taikant spaudimą.
Ortodontikos mokslo pradžia
Moksliškai pagrįsta ortodontika prasidėjo 1728 m., kai prancūzų odontologas Pierras Fošaras (Pierre Fauchard) paskelbė savo darbą. Dažnai vadinamas šiuolaikinės odontologijos tėvu, jis išleido reikšmingą dviejų tomų veikalą „Chirurgas odontologas“ („Le Chirurgien Dentiste“), kuriame pirmą kartą detaliai aprašė malokliuzijų gydymą.
Fošaras sukūrė vadinamąjį „bandeau“ – išlenktą metalinę juostą, apgaubiančią dantis ir skirtą dantų lanko pločiui didinti. Tai buvo pirmasis specialiai dantų judinimui kontroliuojama jėga sukurtas įtaisas.
Jis taip pat aprašė, kaip po dantų perstatymo naudoti siūlus jiems prilaikyti. Fošaro darbai pažymėjo lūžį nuo senųjų mitų ir skausmingų eksperimentų link moksliškai pagrįsto požiūrio, kuris vėliau atvedė prie šiuolaikinių breketų ir skaidriųjų kapų.
Augant odontologijos mokslo pažangai XIX–XX a., ortodontika tapo atskira specializacija. Pradėta plačiai naudoti metalinius breketus, dantų lankus, gumines traukos juosteles, o nerūdijantis plienas padarė gydymą daug patikimesnį.
Vėlesnės naujovės – keraminiai breketai, liežuvinėje pusėje klijuojami breketai, skaidriosios kapos – gydymą pavertė kur kas mažiau pastebimu. Šiandien ortodontijoje taikomi skaitmeniniai skenavimai, kompiuteriniai modeliai ir 3D spausdinimas, leidžiantys itin tiksliai suplanuoti gydymo eigą.
Vaizdinys, kuriame senovės žmonės nešioja auksinius breketus ir siūlus iš gyvūnų žarnų, yra patrauklus ir įsimenantis, tačiau tikrovės neatitinka.
Senosios civilizacijos gerai pažino dantų ligas ir kartais taikė paprastas priemones joms gydyti, tačiau jos neturėjo nei poreikio, nei technologinių galimybių dantis judinti taip, kaip tai daroma šiandien.
Iš tiesų ortodontikos istorija prasideda ne senovės pasaulyje, o XVIII a. ir vėlesniuose mokslo laimėjimuose. Ir ši tikroji istorija yra pakankamai įdomi net ir be romantiškų mitų.
