Ilgą laiką Danija buvo laikoma ramiu ir saugiu Šiaurės Europos kampeliu – stabilia NATO nare, retai atsiduriančia didžiųjų geopolitinių krizių centre. Tačiau pastaraisiais metais ši nedidelė Skandinavijos karalystė netikėtai atsidūrė itin sudėtingoje padėtyje. Iš vienos pusės ją spaudžia agresyvėjantys Rusijos veiksmai Baltijos regione, iš kitos – augančios JAV ambicijos Arktyje, susijusios su Grenlandija.
Šiandien Danija tampa savotišku dviejų geopolitinių frontų susikirtimo tašku. Rusija vis aktyviau demonstruoja karinę ir hibridinę galią Baltijos jūroje, o JAV prezidentas Donaldas Trumpas atvirai kalba apie Grenlandijos perėmimą, net neatmesdamas karinės jėgos panaudojimo galimybės. Ekspertai perspėja, kad atviro konflikto atveju Danija galėtų tapti viena pirmųjų atakos taikinių, o ginčas dėl Grenlandijos kelia realią grėsmę NATO vienybei.
Nuo antrosios kadencijos pradžios Donaldas Trumpas nuosekliai grįžta prie idėjos perimti Grenlandiją. Pastaruoju metu Baltieji rūmai patvirtino, kad vyksta aktyvios diskusijos dėl šios salos „įsigijimo“, o esą visos galimybės lieka ant stalo. JAV administracija svarsto net ir itin dideles finansines išmokas Grenlandijos gyventojams, siekdama paskatinti juos atsiskirti nuo Danijos.

Tokie signalai Kopenhagoje ir Grenlandijos sostinėje Nuuke vertinami kaip tiesioginis kišimasis į Danijos karalystės vidaus reikalus. Danijos valdžios pozicija išlieka griežta ir nedviprasmiška – Grenlandija nėra parduodama. Vis dėlto aštrėjanti Trumpo retorika verčia kelti klausimą, ar ši autonominė sala netaps rimčiausio JAV ir Danijos santykių išbandymo nuo Šaltojo karo laikų.
Grenlandija JAV strategijoje užima ypatingą vietą. Sala svarbi ne tik dėl milžiniškų retųjų žemių metalų, naftos ir kitų strateginių žaliavų išteklių, bet ir dėl karinio saugumo. Čia veikianti Thule oro bazė su ankstyvojo perspėjimo radarais yra vienas svarbiausių JAV gynybos elementų, skirtų atremti galimą branduolinę grėsmę iš Rusijos ar Kinijos. Be to, tirpstant Arkties ledui atsiveriantys nauji jūrų keliai gali tapti pagrindinėmis pasaulinės prekybos arterijomis, o jų kontrolė suteiktų milžinišką geopolitinį pranašumą.
Kol Vašingtonas spaudžia dėl Grenlandijos, Danija tuo pat metu susiduria su vis agresyvesniais Rusijos veiksmais Baltijos regione. Tarptautiniai analitiniai centrai, įskaitant Institute for the Study of War, fiksuoja Rusijos vykdomą vadinamąją „0 fazę“ – informacinių, kibernetinių ir sabotažo operacijų kampaniją, kuri gali būti pasirengimas atviresnei konfrontacijai su NATO.
Danijos pažeidžiamumas ypač ryškus dėl jos geografinės padėties. Didžiojo ir Mažojo Beltų bei Sundo sąsiauriai yra vienintelis natūralus Rusijos Baltijos laivyno kelias iš Karaliaučiaus srities į Šiaurės jūrą ir Atlantą. Konflikto atveju šių sąsiaurių kontrolė taptų kritiškai svarbi, o pati Danija atsidurtų pačioje fronto linijoje.
Pastaraisiais metais Danija patiria vis daugiau provokacijų. Rusijos karo laivai imituoja susidūrimo kursus, trikdo navigacijos sistemas, o vadinamoji „šešėlinė“ tanklaivių flotilė reguliariai pažeidžia Danijos teritorinius vandenis. Taip pat daugėja įtariamų sabotažo atvejų prieš povandeninę infrastruktūrą Baltijos jūroje.

Įtampa dar labiau išaugo, kai 2025 metų pabaigoje ir 2026 metų pradžioje Danijos ginkluotosios pajėgos ne kartą fiksavo neidentifikuotų dronų skrydžius virš strateginių karinių bazių, įskaitant Aalborgo ir Skrydstrupo oro uostus. Pasak Danijos karinės žvalgybos, šie dronai rinko žvalgybinę informaciją, fotografavo kilimo ir tūpimo takus, naikintuvų pozicijas ir bandė trikdyti radarų sistemas.
Danijos naikintuvai buvo priversti kilti skubios parengties režimu dažniau nei bet kada anksčiau. Tačiau dauguma neidentifikuotų orlaivių pasitraukdavo dar prieš įskrisdami į oro erdvę. Ekspertų vertinimu, tokios operacijos yra sąmoningas Rusijos bandymas išbandyti Danijos gynybos reakcijos laiką ir rinkti duomenis galimo didesnio konflikto atveju.
Danijos žvalgybos tarnybos šiuo metu sabotažo grėsmę vertina kaip labai aukštą. Konflikto su NATO atveju Danijos oro bazės ir minėti sąsiauriai galėtų tapti pirmaisiais raketinių ir dronų smūgių taikiniais, siekiant paralyžiuoti Vakarų gynybos pajėgumus Baltijos regione.
Taip Danija atsiduria tarp dviejų supervalstybių spaudimo. JAV veiksmai Arktyje kelia rimtų klausimų dėl sąjungininkų tarpusavio pasitikėjimo, o Rusijos hibridinė agresija rodo, kad Maskva laiko Daniją silpna, bet strategiškai itin svarbia NATO grandimi. Ar šios dvi krizės – Grenlandijos ir Baltijos – yra atskiros, ar tarpusavyje susijusios, lieka atviras klausimas.
Aišku viena: Danija, valdanti Grenlandiją, kontroliuojanti Baltijos sąsiaurius ir turinti svarbias NATO bazes, atsidūrė globalios geopolitinės kovos epicentre. Artimiausi diplomatiniai sprendimai gali arba sumažinti įtampą, arba ją dar labiau paaštrinti. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad mažoji Danijos karalystė dar niekada nebuvo taip arti didelės geopolitinės audros.

