Mokslininkai įspėja, kad kosmosas gali išnykti maždaug po 1078 metų – tai šokiruojamai trumpas laikotarpis, palyginti su ankstesniais vertinimais.
Tokios išvados prieita trijų Nyderlandų tyrėjų darbe. Jų skaičiavimai rodo, kad Visata nyksta greičiau, nei manyta anksčiau. Į tai leidžia spręsti naujausi Hawkingo spinduliuotės skaičiavimai.
Šis reiškinys, pirmą kartą teoriškai aprašytas 1974 m. fiziko Stepheno Hawkingo, aiškina, kaip ypač tankūs objektai – tokie kaip juodosios bedugnės ar neutroninės žvaigždės – pamažu netenka masės, skleisdami daleles, susidarančias dėl kvantinių efektų jų gravitaciniuose laukuose.
Tyrėjai šį procesą pritaikė ir kitiems kosminiams kūnams, pasiūlydami, kad ir jie gali lėtai „išgaruoti“. Skaičiavimai parodė, kad paskutiniai žvaigždžių likučiai išnyks maždaug po 178 metų. Tai reikštų Visatos pabaigą gerokai anksčiau, nei prognozavo ankstesni modeliai, Visatai „skyrę“ apie 10¹¹⁰⁰ metų.
Novatoriška Hawkingo spinduliuotės interpretacija
Nyderlandų mokslininkų išvados grindžiamos nauja Hawkingo spinduliuotės interpretacija, išplėsta taip, kad apimtų ir kitus masyvius objektus su stipriais gravitaciniais laukais, pavyzdžiui, neutronines žvaigždes.
Nustatyta, kad laikas, reikalingas šiems kūnams išgaruoti, priklauso tik nuo jų tankio. Mokslininkų pačių nuostabai paaiškėjo, jog neutroninės žvaigždės ir juodosios bedugnės turėtų suirti maždaug po 1067 metų. Šis rezultatas prieštarauja ankstesniems lūkesčiams, nes teoriškai stipresnė gravitacija turėtų spartinti išgaravimo procesą.
Mėnuliui ir žmonijai liko „tik“ 1090 metų
Tęsdama tyrimą, mokslininkų komanda savo lygtis pritaikė Mėnuliui ir žmonėms. Apskaičiuota, kad teoriškai prireiktų maždaug 10⁹⁰ metų, kol šie objektai „išgaruotų“ procesu, panašiu į kvantinę Hawkingo spinduliuotę. Šis milžiniškas skaičius pabrėžia, kokiu neįtikėtinai lėtu būtų toks procesas mažo tankio kūnams, neturintiems ekstremalios gravitacijos.
Žinoma, kaip atkreipia dėmesį autoriai, daugybė kitų kosminių ar biologinių įvykių gali sunaikinti žmoniją gerokai anksčiau, nei prabėgtų šis laikotarpis.
Matematikas Walteris van Suijlekomas, vienas iš tyrimo autorių, pabrėžia tokio tarpdisciplininio požiūrio vertę. Pasak jo, užduodant tokius klausimus ir tikrinant kraštutinius atvejus siekiama geriau suprasti teoriją ir galbūt vieną dieną atskleisti Hawkingo spinduliuotės paslaptį.
Nors šis darbas yra teorinis ir sąmoningai spekuliatyvus, jis parodo, kaip mokslas gali tirti ir kvestionuoti dėsnius, valdančius kosmosą.
