Visuotinės bazinės pajamos ilgą laiką buvo laikomos drąsia idėja, apie kurią daugiau kalbėta akademiniuose sluoksniuose nei realios politikos kontekste. Tačiau pastaruoju metu vis daugiau šalių imasi praktinių žingsnių, kad išbandytų šį socialinės gerovės modelį.
Ryžtingiausiai šiuo keliu žengė Maršalo Salos – nedidelė Ramiojo vandenyno valstybė, nusprendusi neapsiriboti eksperimentais, o iš karto pradėjusi visuotinių pajamų mokėjimą visiems savo piliečiams.
Remiantis leidinio „The Guardian“ duomenimis, Maršalo Salų vyriausybė pradėjo nacionalinę bazinių pajamų programą, pagal kurią kiekvienas šalies pilietis gauna fiksuotą pinigų sumą, nepriklausomai nuo amžiaus, užimtumo ar socialinio statuso.
200 dolerių ketvirčiui
Pagal šią unikalią programą, kiekvienas nuolatinis Maršalo Salų gyventojas kas tris mėnesius gauna 200 JAV dolerių, t. y. apie 800 dolerių per metus. Pirmasis mokėjimų etapas įvyko 2024 m. lapkritį. Akivaizdu, kad tai ne simbolinė išmoka, o sisteminė valstybės priemonė, kuria siekiama gerinti gyvenimo lygį visoje šalyje.
Pasak Maršalo Salų finansų ministro Davido Paulo, ši suma nėra pakankama, kad žmogus galėtų visiškai atsisakyti darbo, tačiau ji padeda padengti kasdienes išlaidas ir pagerina žmonių savijautą bei finansinį stabilumą.
„200 dolerių vienam asmeniui kas ketvirtį – tai apie 800 dolerių per metus. Tai neprivers jūsų mesti darbo, bet iš tikrųjų pakelia žmonių dvasią“, – sakė jis.
Mokėjimo būdus renkasi patys gyventojai
Gyventojams suteikta galimybė patiems pasirinkti, kaip jie nori gauti išmokas – per skaitmeninę kriptovaliutų piniginę, įprastą banko sąskaitą arba čekiu.
Visgi statistika rodo, kad didžioji dauguma, apie 60 proc., pasirinko gauti išmokas į banko sąskaitas. Apie trečdalis gyventojų rinkosi čekius, o tik 12 proc. naudojosi kriptovaliutų piniginėmis.
Tai rodo, kad nepaisant spartėjančios skaitmenizacijos pasaulyje, tradiciniai piniginių operacijų būdai vis dar išlieka patogiausi daugeliui gyventojų, ypač tose šalyse, kur prieiga prie pažangių technologijų dar nėra universali.
Pinigai išleidžiami būtiniausiems poreikiams
Kaip pasakojo finansų vadovė Aneli Sarana, prisidėjusi prie programos įgyvendinimo, dauguma gavėjų gautus pinigus iš karto panaudojo maistui, buities reikmėms ir kitoms būtinosioms prekėms.
Tai, pasak jos, įrodo, kad programa iš tiesų atliepia realius žmonių poreikius ir gali turėti teigiamos įtakos gyvenimo kokybei net ir be jokių papildomų sąlygų.
Ši sistema leidžia žmonėms savarankiškai nuspręsti, kaip naudoti gautas lėšas, o tai skatina atsakomybės jausmą ir pasitikėjimą tarp piliečių ir valstybės.
JAV kompensacijos už branduolinius bandymus
Bazinės pajamos finansuojamos iš specialaus fondo, įsteigto bendradarbiaujant su Jungtinėmis Valstijomis. Šio fondo vertė šiuo metu viršija 1,3 mlrd. JAV dolerių. Be to, JAV iki 2027 m. įsipareigojo papildomai skirti dar 500 mln. dolerių.
Tokios investicijos tai ne tik parama mažai salų valstybei, bet ir moralinė atsakomybė. Maršalo Salos XX a. viduryje tapo viena pagrindinių JAV branduolinių bandymų aikštelių.
Per kelis dešimtmečius ten įvyko daugiau nei 60 branduolinių sprogdinimų, kurie turėjo milžinišką poveikį vietos aplinkai ir gyventojų sveikatai. Todėl bazinių pajamų fondas taip pat laikomas tam tikros formos kompensacija.
Airija taip pat testuoja bazines pajamas
Maršalo Salos yra ne vienintelė valstybė, kuri eksperimentuoja su bazinių pajamų idėja. 2022 m. Airijos vyriausybė pradėjo bandomąją programą, pagal kurią apie 2000 kūrybinių profesijų atstovų kas mėnesį gauna 1500 dolerių.
Šis projektas iš pradžių buvo planuojamas iki 2025 m. rugpjūčio, tačiau neseniai nuspręsta jį pratęsti iki 2026 m. vasario.
Programos tikslas yra spręsti nestabilumo ir finansinio nesaugumo problemas kūrybiniame sektoriuje, kur menininkai dažnai susiduria su nereguliariomis pajamomis ir neturi socialinių garantijų.
Visuotinių pajamų idėja tampa vis realesnė
Pastaraisiais metais pasaulyje daugėja diskusijų apie tai, ar visuotinių bazinių pajamų modelis galėtų būti tvarus sprendimas socialinei nelygybei mažinti, ypač atsižvelgiant į didėjančią automatizaciją, darbo rinkos pokyčius ir ekonominį nestabilumą.
Maršalo Salų pavyzdys rodo, kad tokia sistema gali veikti visos šalies mastu – net ir esant ribotiems resursams. Šalies pasirinktas modelis ne tik įgalina gyventojus ekonomiškai, bet ir kuria pasitikėjimu grįstą santykį tarp piliečio ir valstybės.
Jei programa bus sėkminga, tikėtina, kad tokio pobūdžio iniciatyvų ateityje daugės ir kitose pasaulio valstybėse.
