Kalbant apie žvėrieną, dažniausiai pirmiausia pagalvojame apie šerną, elnią ar stirną. Nedaug kam šautų į galvą prie šio sąrašo pridėti ir zebro mėsą.
Nors zebras paprastai siejamas su Afrikos safariais ar savaitgalio išvyka į zoologijos sodą, ant stalo ši mėsa atsiskleidžia kaip viena sveikiausių raudonos mėsos rūšių pasaulyje. Lietuvoje ji vis dar laikoma kulinarine egzotika ar net kraštutine „mėsine“ patirtimi, tačiau Vakarų rinkose vis labiau vertinama kaip įdomi tradicinių kepsnių alternatyva.
Vištienos kepsneliai itališku stiliumi – tai ne tik paprastas kasdienis patiekalas, bet ir tikra šventė skonio receptoriams. Svarbiausia čia – kokybiška mėsa, aromatingi itališki prieskoniai, pomidorų ir žolelių derinys bei geras alyvuogių aliejus. Tokie kepsneliai paprastai gardinami česnaku, bazilikais, raudonėliu, patiekiami su lengvu padažu ar daržovėmis, todėl yra ir sotūs, ir palyginti lengvi. Dėl paprasto paruošimo jie puikiai tinka tiek kasdieniams pietums, tiek savaitgalio vakarienei.
Zebro mėsa
Zebro skonis šiek tiek primena žvėrieną arba labai liesą jautieną, tačiau pasižymi subtiliu salstelėjusiu prieskoniu. Toks skonis atsiranda dėl specifinės zebros mitybos – ji maitinasi natūraliomis žolėmis ir žolelėmis. Vis dėlto svarbiausia čia ne tik skonis, bet ir šios mėsos maistinė sudėtis.
Zebros mėsoje riebalų yra gerokai mažiau nei vištienoje ar jautienos nugarinėje. Dėl to ji yra palankesnė kraujagyslėms ir bendrai širdies bei kraujotakos sistemos būklei – padeda palaikyti žemesnį cholesterolio lygį ir neapkrauna širdies. Be to, joje gausu baltymų, reikalingų raumenų atsinaujinimui, todėl tai puikus pasirinkimas sportuojantiems ar siekiantiems didinti liesą raumenų masę.
Zebros mėsa taip pat yra puikus geležies šaltinis – jos joje daugiau nei jautienoje, todėl ji gali būti vertinga mitybos dalis žmonėms, kuriems nustatytas geležies trūkumas ar polinkis į mažakraujystę. Be geležies, zebroje gausu cinko ir vitamino B12, kurie svarbūs imuninei ir nervų sistemai.
Zebro mėsa virtuvėje
Lietuvoje zebro mėsa dažniausiai prieinama tik specializuotose egzotinės žvėrienos parduotuvėse arba prabangiuose delikatesų skyriuose. Ji dažnai importuojama iš sertifikuotų ūkių Pietų Afrikoje. Ten zebros laikomos sąlygomis, artimomis natūraliai aplinkai, ir minta tik stepine augalija, todėl jų mėsa paprastai būna be antibiotikų ir augimo hormonų likučių.
Dėl to, kad zebros mėsa beveik visiškai neturi riebalų, ją ruošiant būtina kruopščiai kontroliuoti laiką ir temperatūrą. Geriausiai ji atsiskleidžia gaminant kepsnius, tartarą arba greitus patiekalus wok keptuvėje. Svarbiausia taisyklė – mėsos neperkepti. Zebros kepsniai skaniausi vidutiniškai iškepti (medium rare). Jei mėsa per ilgai bus laikoma ant ugnies, ji taps kieta ir sausa.
Taip pat verta prisiminti, kad iškepusiems zebros kepsniams būtinas „poilsis“ – jie turėtų pastovėti bent tiek pat, kiek buvo kepami. Tai leidžia mėsos sultims tolygiai pasiskirstyti, todėl mėsa tampa sultingesnė ir minkštesnė.
