Pasirodo, kad paslaptis, kaip sustabdyti dantų ėduonį, galėjo visada slypėti mūsų burnoje. Klinikinis tyrimas parodė, kad padidinus tam tikros seilėse esančios aminorūgšties kiekį, burnos bakterijų bioplėvelės gali iš emalį ardančių virsti jį saugančiomis.
Saldiems produktams dažnai priekaištaujama dėl žalingo poveikio dantims, tačiau pats cukrus dantų tiesiogiai neardo. Problema ta, kad cukrus pritraukia ir maitina bakterijas, kurios išskiria rūgštis – šios ardo dantų emalį. Žalą dar labiau sustiprina ant dantų paviršiaus susidarančios bakterinės bioplėvelės.
Naujausias Arhuso universiteto (Danija) mokslininkų tyrimas parodė būdą, kaip šią pusiausvyrą burnos mikrobiome pakreipti mūsų naudai. Pagrindinį vaidmenį čia atlieka argininas – natūraliai seilėse esanti aminorūgštis.
Mokslininkai nustatė, kad žmonėms, turėjusiems aktyvų dantų ėduonį, reguliariai taikytas arginino poveikis reikšmingai sumažino bakterinių bioplėvelių rūgštingumą. Tai siejama su pasikeitusiu jose esančių cukrų ir bakterijų populiacijų santykiu.
„Mūsų rezultatai atskleidė bioplėvelių rūgštingumo skirtumus – argininu apdorotos bioplėvelės buvo žymiai labiau apsaugotos nuo rūgštėjimo, kurį sukelia cukrų metabolizmas“, – aiškina Arhuso universiteto mikrobiologė Yumi Del Rey.
Ankstesni tyrimai jau buvo parodę, kad argininas padeda saugoti dantis nuo ėduonies, tačiau dauguma jų atlikti laboratorinėmis, o ne realiomis – žmogaus burnos – sąlygomis. Arhuso universiteto komanda siekė išsiaiškinti, ar tie patys mechanizmai veikia ir kasdieniame gyvenime.
Tyrime dalyvavo dešimt savanorių, keturias dienas nešiojusių specialias apatinių dantų plokšteles. Kiekvienoje plokštelėje abipus buvo įtaisyti nedideli paviršiai, skirti bioplėvelėms formuotis. Tris kartus per dieną šios plokštelės buvo išimamos ir apdorojamos specialiame mirkymo įrenginyje.
Pirmiausia bioplėvelės buvo panardinamos į tirpalą su 10 procentų sacharozės. Po to viena plokštelės pusė buvo apdorojama arginino tirpalu, o kita – paprastu distiliuotu vandeniu.
Po keturių dienų plokštelės buvo nuimtos, o ant jų susiformavusios bioplėvelės detaliai ištirtos.
„Mūsų tikslas buvo ištirti arginino poveikį bioplėvelių rūgštingumui, jose esančioms bakterijų rūšims ir angliavandenių matricai pacientams, turintiems aktyvių ėduonies pažeidimų“, – teigia Arhuso universiteto mikrobiologas Sebastianas Schlaferis.
Pakartotinai paveikus bioplėveles cukrumi, argininu apdorotos bioplėvelės nuolat pasižymėjo aukštesniu pH lygiu, tai yra mažesniu rūgštingumu. Kitaip tariant, jos buvo mažiau agresyvios dantų emaliui.
Vėliau komanda ėmėsi aiškintis, kodėl argininas mažina rūgštingumą. Tam išanalizuota, kokios bakterijos ir kokie cukrūs yra kiekviename mėginyje. Nustatyta, kad argininu apdorotose bioplėvelėse buvo mažiau fukozės – tam tikros cukraus rūšies, o kita cukraus rūšis, galaktozė, labiau telkėsi išorinėse bioplėvelės dalyse, toliau nuo danties paviršiaus.
Ištyrę bioplėvelėse esančių bakterijų DNR, mokslininkai nustatė, kad argininas reikšmingai sumažino rūgštį gaminančių Streptococcus genties bakterijų kiekį ir tuo pat metu šiek tiek padidino kitų, argininą skaidyti galinčių, bakterijų populiacijas.
Vis dėlto tyrimo rezultatai skyrėsi priklausomai nuo dalyvio. Kai kuriems tiriamiesiems arginino poveikis beveik nepasireiškė, ir mokslininkams nepavyko aiškiai susieti šių skirtumų su konkrečiais mikroorganizmų ar cukrų sudėties pokyčiais.
Tolimesni tyrimai turėtų padėti tiksliau suprasti, kaip argininas veikia bioplėveles, tačiau jau dabar aišku, kad ši aminorūgštis gali tapti perspektyviu papildomu komponentu burnos higienos priemonėse, pavyzdžiui, dantų pastose ar burnos skalavimo skysčiuose. Be to, argininas laikomas saugia medžiaga – jis natūraliai randamas žmogaus organizme ir jau dabar naudojamas gydant tam tikras būkles, pavyzdžiui, padidėjusį kraujospūdį.
