Žieminė sėja į indus, dar vadinama winter sowing, – tai paprastas, gamtai draugiškas būdas anksčiau pradėti sezoną darže ar gėlyne. Sėklos žiemą sėjamos į uždarus indus, kurie paliekami lauke ir veikia kaip mini šiltnamiai. Taip augalai nuo pat pradžių prisitaiko prie vietinio klimato, užauga tvirtesni, atsparesni ligoms ir pavasarį startuoja greičiau.
Šio metodo esmė ta, kad indai nuo pat pradžių laikomi lauko sąlygomis ir patiria tikrą žiemą – šaltį, sniegą, vėją bei natūralius temperatūrų svyravimus. Tokios sąlygos sėkloms veikia kaip natūrali stratifikacija, kuri daugeliui augalų yra būtina, kad jos sudygtų tinkamu metu. Indas sėklų nešildo, tačiau apsaugo jas nuo kenkėjų ir neleidžia substratui visiškai išdžiūti.
Procesas labai paprastas. Plastikinis butelis ar dėžutė pripildoma lengvo, drėgno substrato, į jį pasėjamos sėklos, indas uždaromas ir pastatomas lauke. Žiemą sėklos ramiai „laukia“, o pavasarį, pakilus temperatūrai, pradeda dygti natūraliu ritmu. Daigeliai vystosi palaipsniui, be staigaus šilumos šoko, todėl būna stipresni nei auginti namuose.
Tokiu būdu išauginti daigai, pasiekę maždaug penkių centimetrų aukštį, greitai tampa tinkami persodinti į atvirą gruntą. Didelis šio metodo privalumas tas, kad augalų nereikia papildomai grūdinti, naudoti dirbtinio apšvietimo ar užimti palangių. Sutaupoma ir laiko, ir vietos, o augalai būna geriau pasiruošę realioms lauko sąlygoms.
Žieminės sėjos sėkmė labai priklauso nuo kelių pagrindinių veiksnių. Pirmiausia svarbu tinkamai parinkti indą – jis turėtų būti skaidrus arba pusiau permatomas, kad praleistų šviesą. Būtina padaryti drenažo skylutes dugne ir keletą angų viršuje, kad perteklinė drėgmė galėtų pasišalinti, o oras cirkuliuotų.
Ne mažiau svarbus ir tinkamas substratas. Jis turi būti lengvas, laidus ir skirtas sėjai. Paprasta sodo žemė dažnai būna per sunki ir per drėgna, todėl žiemą sėklos joje gali pradėti pūti. Sėjant sėklas reikėtų laikytis įprastų taisyklių – kuo smulkesnės sėklos, tuo plonesnis žemės sluoksnis joms reikalingas. Kai kurios sėklos net paliekamos žemės paviršiuje.
Paruoštus indus verta statyti kuo saulėtesnėje vietoje, nes šviesa ir šiluma pavasarį paskatina dygimą. Jei indai aukšti, geriau juos pastatyti nuo vėjo apsaugotoje vietoje, kad nenugriūtų. Vėliau belieka stebėti, kaip gamta pati atlieka didžiąją darbo dalį.
Žieminė sėja labiausiai tinka augalams, kurių sėkloms reikalingas šalčio periodas. Tai daugelis daugiametčių gėlių, dekoratyvinės žolės, vėsesnes sąlygas mėgstantys vienmečiai augalai ir dalis daržovių. Puikiai tinka salotos, špinatai, morkos, petražolės, taip pat ežiuolės, rudbekijos, raktažolės, lubinai, kosmejos, medetkos ar krapai.
Tuo tarpu šilumą mėgstantys augalai, tokie kaip baklažanai, petunijos ar begonijos, šiam metodui netinka. Jų sėklos drėgname šaltyje dažnai supūva arba sudygsta per anksti ir žūva nuo šalnų. Todėl prieš sėjant visada verta pasitikrinti sėklų pakuotėje pateiktą informaciją apie stratifikacijos poreikį.
Žieminė sėja į indus – paprastas, nebrangus ir labai natūralus būdas auginti augalus, leidžiantis pasitelkti pačią gamtą. Šiek tiek pasiruošimo žiemą gali reikšti stipresnius daigus, ankstesnį žydėjimą ir mažiau rūpesčių pavasarį.
