40 metų darbo, o pensija kelia juoką: kodėl net sąžiningai dirbę lietuviai paliekami skursti? (46)

Lietuvoje vis dar gyvuoja stiprus tikėjimas, kad ilgas ir sąžiningas darbas valstybei – tai garantas ramiam ir oriam gyvenimui senatvėje. Žmonės dešimtmečiais moka mokesčius, dirba viršvalandžius, aukoja savo sveikatą ir laiką šeimai, tikėdamiesi, kad ateis ta diena, kai galės ilsėtis ir pagaliau sulaukti valstybės dėkingumo.

Tačiau realybė, su kuria susiduria daugelis pensinio amžiaus žmonių, dažnai būna visiškai priešinga šiems lūkesčiams. Kiekvienais metais girdime pažadus apie pensijų kėlimą, naujas išmokas, didesnes socialines garantijas.

Vis dėlto statistika ir realūs skaičiai kalba patys už save, net ir po 40 metų darbo, gaunama pensija dažnai nepadengia net būtiniausių poreikių. Pirkinių krepšelis brangsta, komunaliniai mokesčiai auga, o pensijos indeksuojamos vos keliais procentais, dažnai nepasivejančiais infliacijos tempo.

Rezultatas – žmogus, visą gyvenimą atidavęs valstybei, senatvėje turi rinktis tarp vaistų ir maisto. Dar skaudžiau, kai supranti, jog net ir tapus pensininku, valstybė tavęs nepalieka ramybėje – įvairūs mokesčiai, prievolės ir biurokratinės painiavos tęsiasi.

Ir galiausiai kyla klausimas: kaip taip atsitiko, kad net po keturių dešimtmečių darbo žmogus lieka skolingas sistemai, o ne atvirkščiai?

Pensija – tavo sumokėtų mokesčių grąža

Pirmiausia reikia paneigti mitą, kad pensija yra valstybės „gera valia“. Kiekvienas darbuotojas kas mėnesį sumoka dešimtis procentų nuo savo atlyginimo į „Sodros“ biudžetą: socialinis draudimas, pensijų kaupimas, sveikatos draudimas ir t. t.

Per 40 darbo metų ši suma gali viršyti šimtus tūkstančių eurų. Tai reiškia, kad pensija nėra dovana – tai tiesiog atidėta tavo paties alga.

Tačiau kai išeini į pensiją, valstybė staiga ima tave traktuoti kaip našta. Išmokos skiriamos minimalios, papildomos priemokos sunkiai pasiekiamos arba taip biurokratizuotos, kad daugelis jų tiesiog negauna. Jei vis dar dirbi – dalies išmokų net negausi. Jei sukaupęs kažkokį turtą – neva „pakankamai turtingas“, kad nepriklausytų jokia pagalba.

Ypač apmaudu tiems, kurie sąžiningai kaupė antros ar trečios pakopos pensijų fonduose. Dabar paaiškėja, kad didelė dalis sukauptų lėšų tiesiog pavirsta simboline mėnesine išmoka, kurios pakanka vos kelioms savaitėms.

Be to, net ir iš pensijų fondų gaunamos pajamos gali būti apmokestinamos – taip žmogus dvigubai sumoka už savo „garbingą senatvę“.

Darbo stažas – ilgas, bet naudos mažai

Valstybė dažnai giriasi, kad skiria pensiją remiantis darbo stažu. Tačiau realybėje net ir 40 metų stažo dažnai nesuteikia žmogui orios pensijos.

Kiekvienas „taškas“ skaičiuojamas pagal specialią formulę, kuri priklauso nuo tų metų atlyginimo, vidutinės algos šalyje ir dar dešimčių kitų faktorių. Vienas neatitikimas, pora nedokumentuotų metų ar darbas ne visą etatą ir visa sistema subyra.

Į pensijos skaičiavimą retai įtraukiami nedarbingi metai dėl ligos, vaiko priežiūros ar nedarbo. Net ir praeityje dirbę emigracijoje žmonės susiduria su sunkumais, jų stažas dažnai nepripažįstamas arba reikalaujama sudėtingų įrodymų.

Ir taip išeina, kad žmogus, visą gyvenimą dirbęs, senatvėje gauna tiek pat arba net mažiau nei tas, kuris niekada neturėjo oficialaus darbo.

Tai kur čia teisingumas? Kur pagarba tiems, kurie „nešė valstybę ant savo pečių“?

Skolos, kurios nesibaigia

Kai kuriems pensininkams, ypač tiems, kurie gyveno kukliai, bet sąžiningai, paskutinė gyvenimo dešimtmečio dalis tampa kova dėl išlikimo. Jei tenka gyventi vienam – išlaikyti būstą, maistą, vaistus, komunalinius mokesčius, dažnai tampa neįmanoma.

Dalis senjorų priversti imti vartojimo paskolas, naudotis kreditinėmis kortelėmis ar net kreiptis pagalbos į vaikus, kuriems patiems ne ką lengviau.

Yra atvejų, kai pensininkas, nebegalėdamas susimokėti už šildymą ar gydymą, praranda turtą – būstą ar santaupas. Ironiška, bet žmogus, visą gyvenimą mokėjęs mokesčius, senatvėje lieka skolingas – tiek finansine, tiek simboline prasme.

Laikas reikalauti pokyčių

Galima kaltinti sistemą, politikus, biurokratiją. Tačiau svarbiausia yra kalbėti garsiai. Nuoširdus darbas ir ilgametė tarnyba valstybei neturi būti nubaudžiama skurdu ar panieka. Reikia pokyčių, nuo pensijų skaičiavimo formulės iki realios paramos ir mokesčių mažinimo senjorams.

Senatvė turi būti ne bausmė, o apdovanojimas už gyvenimą. Ir jei sistema to nesupranta – turime ją keisti. Nes kitaip, šiandieniai 40-mečiai taps rytojaus skurstančiais pensininkais. Ir tada jiems taip pat bus pasakyta: „deja, bet likai skolingas.“